Šintas metų – tai ištisas amžius, ištisa epocha. Ne tiek daug žmonių sulaukia gražaus 100 metų jubiliejaus. Ona Vinikienė, gyvenanti Šventos kaime, birželio 7-ąją atšventusi šimto metų jubiliejų, - viena iš jų.

Senolė gimė Darinės kaime, Ceikinių parapijoje. Augo daugiavaikėje šeimoje, o ir tolesnis gyvenimas, apie kurį papasakojo dukra Marytė ir anūkė Loreta, praėjo beveik tose pat vietose.

- Gaila, kad kai gali kažką, ne visada randi laiko išklausyti vyresnį žmogų, - pradėdama mūsų pokalbį sako Onos dukra Marytė, kurios šeimoje šimtametė jau daug metų gyvena. – Dabar gi gal ir surastum to laiko, bet mamos pasakojimas ne visada rišlus, kartais tai prisiminimų nuotrupos. Kažkada jaunystėje čigonė mamai išbūrė, kad jos gyvenimas bus ilgas ir sunkus. Ir nors tais čigonų būrimais nelabai jau norisi tikėti, bet pranašystė išsipildė. Per tuos 100metų jos gyvenime vargo ir sunkaus darbo buvo kur kas daugiau nei švenčių ir linksmumo.

Onos Vinikienės gyvenimas iš tiesų buvo nelengvas. Jaunystėje, kaip ir daugelis iš šio lenkų okupuoto Lietuvos krašto, vyko uždarbiauti į Latviją. Ten ne tik pinigėlių užsidirbo, bet nuo patirtos traumos kelį visą gyvenimą skaudėjo. Ištekėjo už Slabados į netoliese esantį Veikučių kaimą, susilaukė sūnų Vytauto ir Kazimiero. Ir kai atrodė, kad gyvenimas pamažėle gerėja, atėjo du ginkluoti vyrai ir tiesiog jos akyse nušovė vyrą. Vienas norėjo ir Oną, laikančią ant rankų du mažus sūnelius, nušauti, bet kitas buvo gailestingesnis ir įkalbėjo nešauti, nes vaikai būtų likę našlaičiais. Į vaikus šauti, matyt, rankos nekilo. Dabar Ona jau neprisimena, kas buvo tie ginkluoti vyrai, kodėl jos vyrą nušovė, bet gyvenimo svajones nutraukė žiaurių žmonių, jei juos iš viso galima pavadinti žmonėmis, šūviai į beginklį žmogų. Paskui tame pačiame kaime ištekėjo už Broniaus Viniko ir su juo susilaukė dar trijų vaikų: Juozo, Marytės ir Geniaus. Kai paklausiau savo pašnekovių, ar senolė Ona pasakodavo apie jaunystę, anūkė Loreta atsakė:

- Močiutė daugiausia apie karą ir pokarį pasakodavo, kai nežinojai, kada į tavo duris gali pasibelsti ginkluoti žmonės. Pasakodavo ir apie darbą kolūkyje, kai dirbti sunkiai ir beveik veltui reikėjo. Kartais būna, kad stebi susimąsčiusią močiutę ir matai, kaip skruostu ašaros rieda. Vargu, ar tai džiaugsmo ašaros, nes to džiaugsmo jos gyvenime buvo nedaug. Didžiausias jos džiaugsmas, ko gero, gausus palikuonių būrys: dukra Marytė, sūnūs Kazimieras, Vytautas, Genius, Juozas, 7anūkės, 5anūkai (iš viso 12), net 21proanūkis (13proanūkių ir 8proanūkiai) ir jau 2proproanūkiai. Viską sudėjus – net 40, o kur dar antrosios pusės. Gražus būrys išeina, - šyptelėjusi sako gerb. Onos Vinikienės anūkė Loreta.

Ilgas žmogaus amžius – tai ne tik gimstantys vaikai, anūkai, proanūkiai ir proproanūkiai, bet ir netektys. Jau Anapilin iškeliavo ne tik senolės Onos broliai ir seserys, bet ir trys sūnūs. O pati Ona Vinickienė jau beveik trisdešimt metų kaip nemato. Nors ir operaciją darė, bet glaukomos įveikti nepavyko. Šviesa taip ir nesušvito jos akyse. Jau ir kojos kurį laiką nenori eiti. Taip jau būna, nelengvas gyvenimas, vargai surenka savo duoklę ir palieka žmogui ligas. Ir pensiją gauna mažą – nėra įrodymų apie stažą, net ir Ceikinių bažnyčios archyve nepavyko rasti įrašų apie gimusius vaikus. Kai paklausiau, ar žinojo gerb. Ona Vinikienė, ar jautė, kad švenčiamas jos jubiliejus, dukra Marytė atsakė:

- Žinoma, kad žinojo, ir sakė: „kam to reikia, nedarykit to šventimo“, bet po to, kai pas mus apsilankė Švenčionių parapijos klebonas Medardas Čeponis, kai buvo susitarta dėl Padėkos mišių, nutarėme ir giminės šventę padaryti. Juk ne tiek daug yra žmonių, kur galima švęsti 100metų jubiliejų. Ir nors iš bažnyčios mama grįžo pavargusi, bet kiek pailsėjusi pasiprašė į bendrą būrį, o būrys susirinko gražus, matėte, kiek bažnyčioje mūsų buvo.

Sakoma, kad laikas – lyg upėje vanduo. Nubėga ir nebegrįžta. Daug tų metų, visą šimtą, nuplukdė Onos Vinikienės gyvenimo upė, tegul iš lėto ji jau plukdo ir šimtas pirmuosius metus, o kiek jų dar bus, gal tik ponas Dievas težino...

Algis JAKŠTAS