Padėkime tėvams būti gerais tėvais

Birželio pirmasis sekmadienis yra skirtas Tėvo dienai, kada turime progą prisiminti savo tėvus, juos aplankyti, o už mirusius – pasimelsti. Bažnyčioje paprastai tokiomis progomis teikiamas palaiminimas tėvams.

Tačiau Tėvo diena nėra tokia populiari kaip Motinos diena. Ji nepalyginamai kuklesnė. Ir tas juntama žmonių nuotaikose. Gal dėl to, kad jausmus kažkaip įprasta reikšti moterims, dovanoti gėles, rodyti dėmesį ir t.t. O vyrai nuo mažens mokomi santūrumo jausmų atžvilgiu. Ypač sovietinėje sistemoje ir kitose primityviose kultūrose vyriškumas siejamas tik su kvailu galios, šiurkštumo demonstravimu. Vyrai turi būti tokie, kurie niekada neverkia, jiems nieko neskauda. Paprastai jie eina į karą arba kažką vien fiziškai dirba. Tai panašu į kažkokius antžmogius, bejausmius padarus. Tačiau tai, kad vyrų tarpe klesti alkoholizmas ir gausybė visokių kitokių problemų, liudija esant krizę. O ji atsiliepia ir tėvystei. O tuo pačiu krizė ištiko ir viską, kas susiję su autoritetu, lyderyste, atsakomybe, identitetu ir t.t.

Reiktų atkreipti dėmesį, kad motinystė, tėvystė, sūnystė yra neatsiejama viena nuo kitos ir viena be kitos neįmanoma. Todėl ir krizinės apraiškos paliečia viską aplinkui.

Nemanau, kad šia publikacija iškart labai daug pakeisiu, ir nesiekiu čia išspręsti visų problemų, bet siūlau pirmiausiai sudėti akcentus ten, kur reikia.

Pirmiausia kalbėdami apie tėvystę, turime pažvelgti, iš kur tai ateina ir kas tai yra. Būti tėvu nėra vien tik biologinis dalykas. Ir vien tik tuo niekas nepasibaigia. Tai – tik pradžia.

Kaip žinome, Dievas yra trijuose asmenyse. Ir pirmas tų dieviškų Asmenų yra Tėvo asmuo. Čia nėra Dievo vardas. Tai yra Jo buvimo būdas. Jo santykis su kitais ir viskuo kas yra aplink. Jis yra šaltinis, iš kurio viskas kyla. Skaitydami Bibliją, mes nuolat girdime Dievo Tėvo rūpinimąsi savo kūriniais, kaip vaikais.

Todėl ir apie tėvystę negalima kalbėti atsietai. Individualiai. Nes tokiu būdu tėvystė praranda prasmę. Tėvystė nėra profesija, institucija ar gyvenimo būdas. Tai yra santykis. Ir tas santykis yra pagrįstas auginimu, rūpesčiu, ugdymu, saugumu, garantu. Tačiau svarbu suprasti, kad tėvystė nėra duotybė pati iš savęs. To mokomasi ir mokomasi visą gyvenimą.

Mes, vaikai, dažnai mokame tik reikalauti iš tėvų, kad jie būtų mums patys geriausi. Bet Dievas savo ketvirtuoju įsakymu reikalauja, kad mes gerbtumėme savo tėvus. Nežiūrint to, kad galbūt jie nebuvo ar nėra geriausi. Gal jie yra silpni žmonės, priklausomi nuo alkoholio ar dar turi kokių bėdų. Dievas neskirsto. Dievas kalba bendrai apie visus. Todėl, kad ir kokie būtų mūsų tėvai jie yra mūsų tėvai. Ir mūsų pareiga yra juos gerbti. Čia pagarba yra pačiai tėvystei, o per tai ir Dievui, kuris yra jos šaltinis.

Toks požiūris leidžia išeiti iš uždaro, komercializuoto, paremto nauda, santykio. Leidžia pamatyti žmogų, kuris yra ne kaip funkcionierius, privalantis atlikti tam tikras pareigas, bet žmogų, kuris dažnai, kaip mažas vaikas nori eiti pirmyn ir augti. Nori būti savimi.

Sveikindamas tėvus jų dienos proga linkiu pirmiausiai nebijoti būti žmonėmis, ne bejausmėmis mašinomis. Nebijoti būti ir silpniems. Nebijoti parodyti jausmų savo artimiesiems. O vaikams ir aplinkiniams – padėkime tėvams, būti gerais tėvais. Labiau juos gerbiant ir ištiesiant ranką silpnumo akimirką.

Kunigas Deimantas BRAZIULIS