Visi mes turime savo gyvenimo istoriją. Lemtis dienas iš dienos ten įrašo naujus įvykius, mūsų sprendimus. Kai atverti net ir paties kukliausio žmogaus gyvenimo istoriją, nustembi, kiek ten nuostabių dalykų galima surasti. Jau senokai ruošiausi parašyti apie kuklų žmogų, kunigą Genrik Juzef Blaževič, kuris dėl ligos jau kuris laikas gyvena Švenčionių globos namuose. Čia šv. Velykų išvakarėse su juo ir kalbėjomės apie gyvenimą, kunigystę, pareigą žmogui ir Dievui.

- Tai, kad nieko išskirtinio mano gyvenime lyg ir nebuvo, - apmąstydamas kiekvieną žodį sako kunigas Genrik. – Gimiau ir augau netoli Švenčionių esančiame Skarbiškės kaimelyje. Kaimelis buvo nedidelis, nedidelė buvo ir mūsų šeima: aš, tėvas ir motina. Buvo gimusi sesutė, bet ji mirė. Taip ir gyvenome trise. Švenčionyse lankiau lenkišką mokyklą, o kai baigiau 8 klases, teko eiti į vakarinę, nes norėjau turėti vidurinį išsilavinimą.

- Teko girdėti, kad turėjote gražų balsą, turėjote gabumų muzikai?

- Turėjau. Buvo ir balsas, ir muzikiniai gabumai, bet visa tai jau buvo, liūdnai šyptelėjęs sako mano pašnekovas. – Besimokydamas Švenčionyse lankiau ir Švenčionių muzikos mokyklą – gilinausi į akordeono paslaptis. Baigus akordeono klasę tuometinis direktorius pasiūlė stoti į Vilniaus Talat-Kelpšos mokyklą. Ten, mano nuostabai, buvau priimtas ir studijavau chorinį dirigavimą. Po baigimo reikėjo atidirbti 5 metus. Gavau paskyrimą į 40-ies Totorių kaimą dirbti kultūros namuose. Geri ten buvo žmonės ir sekėsi neblogai, bet vis dažniau ateidavo mintis apie kunigystę. Dar vaikystėje kartas nuo karto prieš improvizuotą altorių bandžiau aukoti mišias. Šeima buvo religinga. Nuo mažens buvau įpratęs prie maldos, prie bažnyčios, bet niekas manęs neagitavo, nevertė eiti į kunigus, aš pats pasirinkau kunigystę. Atidirbęs tuos 5 metus, nutariau stoti į Kauno kunigų seminariją. Norai norais, bet dar reikėjo įveikti KGB barjerą. Atkalbinėjo ilgai. Ir darbą gerą siūlė, bet aš atsilaikiau ir tapau klieriku. Pareiškimų tais metais buvo 40, o leido priimti 10. Aš buvau tarp jų.

- Ar nebuvo sunku seminarijoje?

- Man nebuvo sunku. Juk aš žinojau, kokį kelią pasirenku, o ir sunkumai manęs negąsdino. Seminariją baigiau 1979 m. Į kunigus buvau įšventintas1979 m. gegužės 17 d. Taigi greitai bus 36 metai, kai aš – kunigas. Prisimenu primicines mišias Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje. Žmonių buvo labai daug, ir pylė tikra liūtis. Tokios liūties gyvenime gal daugiau ir neteko matyti ir patirti. Galbūt ta liūtis nuplovė mano pasaulietiško gyvenimo tarpsnį, man tada buvo beveik 33 metai, gal turėjo kitą prasmę, - prisimindamas kunigystės pradžią, sako kunigas Genrik Juzef Blaževič, o pirmoji ji kunigystės vieta buvo Vilniuje, Gerosios Vilties parapijoje. Čia buvo paskirtas vikaru. Po trejų metų kunigas Genrik buvo paskirtas klebonu į Rūdninkų parapiją, Šalčininkų rajone. Čia išdirbo net 15 metų. Po to trejetą matų teko kunigauti Baltarusijoje, o po to – vėl Rūdninkai.

- Kas žino, gal ten ir ilgiau būčiau užtrukęs, bet vieną dieną mane išsikvietęs šviesaus atminimo vyskupas Juozapas Tunaitis ir sako: „Važiuok į savo kraštą, į Švenčionis.“ Taip ir sugrįžau į gimtąją parapiją vikaro pareigoms. Klebonu tada buvo Vidmantas Rudokas. Patiko man jo energija, planai ir jų įgyvendinimo tempai. Po Švenčionių buvau paskirtas klebonu į Reškutėnus. Ten išbuvau kol liga nepakirto. Apie Reškutėnus galiu pasakyti, kad tai nuostabi parapija, nuostabūs žmonės. Visur, kur kunigaudavau, buvo geri žmonės, bet Reškutėnų parapijos žmonės turi kažką tokio, ko kitur nebuvo. Parapija nedidelė, vienas kitą pažįstą, ir man, kunigui, ten buvo gera, - sako kunigas Genrik Juzef Blaževič.

Paskui dar ilgokai kalbame apie žmonių išsaugotą tikėjimą, apie kiekvienos parapijos tradicijas ir papročius, prie kurių kunigas pirmiausia turi prisitaikyti, o ne savo nuostatas diktuoti. Taip lengviau surasti sąlyčio taškus su tikinčiaisiais.

- Visos parapijos, kuriose kunigavau, turėjo kažką savito, nepakartojamo, bet pati mieliausia man buvo Reškutėnų, - atsakydamas į mano klausimą, kuri parapija paliko giliausią įspūdį, sakė kunigas Genrik, kuris ir kunigaudamas nepamiršo muzikos, pagrodavo ir akordeonu, ir vargonais. Praversdavo ir įgyta chorinio dirigavimo specialybė. Kai turėdavo laiko – skaitydavo, o kai baigiantis pokalbiui paklausiau, ar nesigaili pasirinkęs kunigo kelią, kunigas Genrik Juzef Blaževič net nedvejodamas atsakė, kad tikrai nesigaili, nes tai buvo jo kelias, kitur savęs ir įsivaizduoti negalįs.

Štai tokia kunigo Genrik Juzef Blaževič, kuris žmonėse labiausiai vertino ir vertina sąžiningumą, gerumą, gyvenimo istorija. Rusų rašytojas, mąstytojas Levas Tolstojus rašė: „Tikrasis gyvenimas – tapti geresniam, nugalėti savo kūną dvasios galia artėti prie Dievo. Tai nenutinka savaime. Tam reikia pastangų. Šios pastangos suteikia džiaugsmą“. Gyvendamas kunigo gyvenimą, tarnaudamas žmonėms ir Dievui, kunigas Genrik Juzef Blaževič jautėsi laimingas, o tai, ko gero, ir yra svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime.

Algis JAKŠTAS