Mes turime 301 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3144
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13331
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89361
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ažugavos šaukė pavasarį ir skatino atgimti

2015 m. kovo 4 d., trečiadienis, Nr.17 (1453)

Daugelis tautų turi savitus Užgavėnių papročius, nors šventės kilmė viena ir ta pati. Jos žymi ribą tarp tamsaus meto ir šviesaus, žiemos ir pavasario, mirties ir prisikėlimo. Katalikiškajame pasaulyje – tai ir bažnytinė šventė, po kurios prasideda Gavėnia – keturiasdešimties dienų laikas, skirtas pasiruošti Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo – Velykų šventei. Per Gavėnią negalima linksmintis ir riebiai valgyti. Gavėnia prasideda Pelenų dieną ir baigiasi Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės Kristaus vakarienės Mišių pradžioje. Užgavėnės krikščioniškajame kalendoriuje atriboja pokalėdinį laikotarpį nuo priešvelykinio. Ši ypatinga metų diena būna antradienis, nes septynių Gavėnios susikaupimo savaičių pirmosios dienos atiduodamos linksmybėms – žiemai išvaryti ir pavasarį prisišaukti.

Daug kur Užgavėnės švenčiamos rengiant triukšmingus karnavalus (pavyzdžiui, Rio de Žaneiro, Venecijos ir pan.). Lietuvoje per Užgavėnes nuo seno taip pat rengiami triukšmingi ir linksmi karnavalai, su persirengėliais, kaukėmis, sočiais valgiais ir apeigomis, kurios padeda greičiau atsikratyti žiemos ir prišaukti pavasarį, užauginti geresnį derlių. Liaudies tradicijose Užgavėnės susiję su pirmais pavasario ženklais. Kai pradeda busti gamta, žmonės iš savo sodybų varo protėvių dvasias, peržiem globojusias čia suvežtą derlių. Greitai reikės ruoštis sėjai, o protėvių dvasios padės laukuose. Per Užgavėnes su protėvių dvasiomis – kaukėtais persirengėliais – gražiai atsisveikinama. Jos pamaloninamos, pavaišinamos ir išlydimos. Pasak etnologų, Užgavėnių lietuvių apeigos – vienos iš archajiškiausių Europoje. Nors gyvenimo būdas keičiasi, vis daugiau žmonių keliasi gyventi į miestus, todėl mažiau svarbios tampa žemdirbiškosios apeigos, tačiau pačios Užgavėnių linksmybės populiarumo nei kaimuose, nei miestuose nepraranda.

Kasmet Užgavėnės linksmai ir išradingai švenčiamos ir Švenčionėliuose – aikštėje prie kultūros centro. Šiemet oras buvo itin žvarbus, tad karnavalinės linksmybės taip ir traukė pajudėti, patrepsėti kartu su „čigonais“, „ožiais“, „gervėmis“, „žydais“, kitokiokis kaukėtomis būtybėmis, Šeimininke, Šeimininku, Kanapiniu ir Lašininiu... Netrūko norinčių ir padėti Kanapiniui virvės traukimo rungtyje įveikti Lašininį. Kad ir kaip gražiai Lašininis suokė, kad ir kaip viliojo publiką padėti jam, kad žiema dar ilgiau pabūtų, tačiau Kanapinis nugalėjo. Kanapinis ir svarmenis geriau kilnojo, nors Lašininis ir drūtas, bet jėgos jau nebe tos... Norisi jau greičiau ir gamtos, ir žmogaus dvasios atgimimo sulaukti. Šventės dalyviai ėjo ratelių, dainavo Užgavėnių dainas.

Pavargus nuo šokių ir šėlionių Švenčionėlių kultūros centro kieme atsipūsti galima buvo prie blynus kepančių, lašinius čirškinančių ir šiupinį verdančių šeimininkių, kurios dosniai vaišino visus užsigavėti panorusius. Juk tądien reikia daug ir sočiai valgyti. O kad niekas nesušaltų – gelbėjo čia pat garuojanti vaistažolių arbata.

Labai svarbus Užgavėnių personažas – mitinė žiemos dvasia. Žemaitijoje ji moteriška: Morė, Kotrė, Magdė, Senė, Kūniškė, o Aukštaitijoje – Gavėnas. Ir svarbiausia išvaryti įkyrėjusią, atsibodusią piktąją žiemos dvasią, kad ir kaip ji būtų pavadinta. Žemaičiai Morę sudegindavo, o aukštaičiai Gavėną nustumdavo nuo kalno, į pusnį įversdavo ar upelyje nuskandindavo.

Tačiau laužas žvarbią Ažugavų dieną linksminantis lauke – tiesiog būtinas. Liepsnojo pliauskos ir prie Švenčionėlių kultūros centro, o su jomis supleškėjo įvairios blogybės: pavydas, apgavystės, tinginystė, apsileidimas ir kita. Kiekvienas galėjo į Ažugavų laužą įdėti ir savo negerovę, kurios pančių norėtų atsikratyti.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis