Šarūną Stasiulevičių pažįstu gana seniai. Žinau jo užsispyrimą siekiant užsibrėžto tikslo, tad nenustebau, kai jis prieš keletą metų, o tiksliau 2010 m., po visų bandymų jį sužlugdyti, sugrįžo į Švenčionėlių verslo žemėlapį – netoli geležinkelio stoties, šalia turgaus, atidarė barą, o po ketverto metų, 2014 m. spalio 1 dieną dar ir laidojimo paslaugas pradėjo teikti, tuo sukeldamas kai kurių asmenų Švenčionėliuose nepasitenkinimą, nes laidojimo verslas yra vienas stabiliausių, tą kažkada savo romane „Frank Kruk“ puikiai aprašė Petras Cvirka. Bet laidojimo paslaugų versle konkurencija nėra mėgstama. Apie tai ne kartą teko skaityti žiniasklaidoje. Galima suprasti verslininkus. Kol esi monopolistas, gali diktuoti savo sąlygas žmogui, o kai jau yra konkurencija, tai jau tenka kiek kitaip žiūrėti į klientą. Žmogus gali rinktis, pas ką kreiptis, kur rinktis paslaugą, o nuo to jam tik geriau. Apie tai, kas lėmė sugrįžimą į verslą ir naujas paslaugas, kalbuosi su Šarūnu STASIULEVIČIUMI.

- Kas lėmė tavo apsisprendimą sugrįžti į verslą? Juk tie, kas dėjo pastangas tave sužlugdyti, jau trynė iš džiaugsmo rankas.

- Taip, aš praradau beveik viską, bet po to, kai gavau teismo išaiškinimą, kad mano įmonei buvo neteisėtai iškelta byla, kad padaryta didžiulė žala, kreipiausi dėl žalos išieškojimo, bet esmė ne čia. Vieni žmonės, patyrę tokius nuostolius, puola į depresiją, kiti – prasigeria, dar kiti – žudosi, o aš turiu vidinės stiprybės nepasiduoti, kovoti. Mano sugrįžimas į verslą kai kam sukėlė šoką, bet man visai nesvarbu, kas ką galvoja, aš einu savo keliu. To mane išmokė gyvenimas. Juk ir versle aš nuo 1992-ųjų buvau. Teko patirti visko, taip pat ir grasinimų, bet jei atsilaikiau tada, išbandymų nebijau ir dabar. Kodėl pasirinkau paslaugų sferą ir konkrečiai barą? Parduotuvių juk Švenčionėliuose daug, o maitinimo paslaugas teikė tik viena įmonė, o kur monopolis, ten nėra pasirinkimo klientui. Pradžia, žinoma, buvo nelengva, bet, ačiū Dievui, trukdžių jokių neturėjau ir po šiai dienai neturiu. Taip pamažėle ir einame pirmyn. Dabar jau ne tik maitinimo paslaugas, tarp jų ir pobūviams, ir gedulingiems pietums, vietoje teikiame, bet ir važiuojame ten, kur pageidauja klientai. Jau ir Ignalinos rajoną pasiekėme. Sąlygas diktuoja rinka, o renkasi žmogus. Konkurencija naudinga ir verslininkams – verčia pasitempti. Aš tikrai nepykstu, jei klientas pasirenka ne mano įmonę, o kitą. Kaip sakoma, kas pinigus moka, tas ir muziką užsako.

- O kaip kilo mintis imtis laidojimo paslaugų teikimo?

- Šią mintį, šią idėją man pasufleravo žmonės, kurie po gedulingų pietų dažnai klausdavo, kodėl neteikiu laidojimo paslaugų, nes jų trūko. Tad ši idėja ne mano, o žmonių, aš tik bandau ją įgyvendinti.

- Bet laidojimo verslas ne tik, kaip sakė Frankas Krukas Cvirkos romane, amžinas, bet Lietuvoje šiuo verslu užsiimti dar ir gana pavojinga. Konkurentai nemėgstami?

- Kiek žinau, Švenčionėliuose ir iki manęs buvo keli bandymai sudaryti konkurenciją laidojimo versle, bet buvo tie bandymai, kaipmat sustabdyti. Buvo grasinimų ir man. Esu parašęs tris pareiškimus Švenčionių policijos komisariatui. Gal gi dabar jau ne tie laikai, kaip buvo po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje, kai teisėtvarka tiesiog nesugebėjo kovoti su reketu, banditėliais. Dabar mes jau 21 amžiuje, o ir Lietuva – ES narė, ir teisėtvarkos struktūros jau turi reaguoti į pranešimus. Taip, laukinio kapitalizmo laike, kai pradėjau verslą 1992 m., buvau ir šaudytas, ir degintas, ir baustas be pagrindo. Ne veltui advokatas Vainius sakė: „Šarūnai, tu apie savo istoriją gali knygą rašyt. Tu tiek praėjęs, krenti į duobę ir vėl išsikapstai“. Bet man tos garbės ir knygos nereikia, net ir ne turtuose laimė, laimė tai, kad aš noriu toliau dirbti ir nesu niekam skolingas.

- O kaipgi sekasi laidojimo verslas?

- Manau, kad normaliai. Jau palaidojau virš 10 žmonių, pradžiai, manau, visai neblogai, konkurencija privertė ir kitus pasitempti. Mes teikiame visas laidojimo paslaugas, išskyrus šarvojimo, bet, manau, kad netrukus išsispręs ir šarvojimo salės klausimas. Atsitikus nelaimei, žmogus gali skambinti bet kuriuo metu, ir mes atvažiuosime, padėsime. Yra ir rūbai, ir karstai, ir kiti reikalingi daiktai. Jei reikia, mirusį ir aprengiame. Esant reikalui ir į ekspertizę nuvežame. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną faktą, jei miręs žmogus į ekspertizę vežamas su policijos siuntimu, už eksperto paslaugas giminėms mokėti nereikia, o tik už transportą. Pats žmogus renkasi, kurias paslaugas perka pas mus. Kadangi yra paslaugų sutartis, tai žmogus jau po visko skaitydamas gali matyti, kas ir kiek kainavo, už ką reikia mokėti, o už ką – ne. Beje, jei žmogus negali iš karto susimokėti, tai susimoka vėliau. Artimo žmogaus mirties atveju artimieji dažnai pasimeta, ir mūsų pareiga yra padėti, patarti. Beje, nuo pavasario ruošiamės pradėti teikti ir kapų tvarkymo paslaugas. Juk yra daug išvykusių žmonių, kurie tiesiog negali prižiūrėti artimųjų kapų, o mes sudarę sutartį, galėsime tą atlikti.

- Šarūnai, kaip įvertintumėte praėjusį laiką tiek maitinimo, tiek laidojimo paslaugų teikime?

- Ačiū Dievui, kad klaidos, pradedant teikti vieną ar kitą paslaugą, padaryta nebuvo. Ir tie sprendimai pasiteisino, o svarbiausia, ir pas mus Švenčionėliuose žmogus turi galimybę rinktis. Įeidamas į laidojimo verslą žinojau, kas laukia, bet tų išbandymų aš nebijau. Ir dar, jei atsitiko nelaimė: mirė artimas žmogus, bet kuriuo paros metu žmogus gali paskambinti telefonu 8 686 97477 ir mes atvažiuosime padėti, - baigdamas pokalbį sako Šarūnas Stasiulevičius ir atsisveikinęs išskuba į Švenčionis, kur mirus žmogui reikalinga laidojimo pagalba. Ir laukti nėra kada, nes tie, kas išgyveno artimo žmogaus mirtį, žino, kaip greitai bėga laikas.

Algis JAKŠTAS