Sausio 22 dieną Švenčionėlių socialinių paslaugų centre paminėjome pusiaužiemio šventę. Švenčionėlių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė Onutė Gylienė susirinkusiems vaikams pristatė liaudiškus tos dienos stebėjimus ir orų spėjimus: „Tą dieną miške savo oloje nubunda barsukas. Jeigu būna saulėta, jis pamato savo šešėlį, grįžta atgal į urvą ir gulasi ant kito šono. Tai reiškia, kad žiema dar būsianti ilga, reikia pasiruošti ilgam gulėjimui. Jeigu diena būna apniukusi, barsukas grįžta į urvą ir gulasi ant to paties šono. Vadinasi, žiema būsianti trumpa“.

Šventėje dalyvavęs Žeimenos girininkijos girininko pavaduotojas Aurelijus Žygas papasakojo vaikams apie miškininko profesiją, atsakė į vaikų klausimus. Aptarėme, kaip gyvūnai žiemoja. Po to visi draugiškai sprendėme kryžiažodžius apie miško gyvūnus ir paukščius, lenktyniaudami kas pirmas tai padarys.

Išsprendę kryžiažodžius dar kartą prisiminėme, kaip reikia globoti laukinę gyvūniją: kad pradėjus lesinti paukščiukus, tą reikia daryti nuolat, kuo galima lesinti paukščius ir t.t. Renginio pabaigoje išdalinome prizus: atvirukus ir knygeles gamtine tematika ir gėrėme arbatą su saldumynais.

Nors tikros žiemos dar kaip ir nėra, bet, ko gero, verta prisiminti lietuvių liaudies kalendorines šventes. Šiuo metu minime jas ne visas, bet artėjanti pusiaužiemio šventė minima, nes siejama su būsimų orų spėjimu bei miško gyvūnais. Sausio mėnuo tarsi atidaro vartus kitiems metų mėnesiams. Šio mėnesio 25 dieną švenčiamas pusiaužiemis. Ši diena dar vadinta Kirmių, Kirmėlių, Kirmėline diena, Krikštais. Nors mėsiedo laikotarpyje ruošdavo medieną malkoms ir statyboms, tačiau šią dieną buvo nepatartina medžių iš girios vežti, nes tikėta, kad, po to į namus iš girios einančios gyvatės. Palangiškiai bijojo tą dieną vežti malkas, kad neparsivežtų vabzdžių vikšrų. Taip pat neverpė vilnų, kad kandys drabužių neėstų. Net bulvių stengtasi nevalgyti, kad kitąmet jos nekirmytų.

Tad sausio 25-toji - tai metų atsivertimo į gerąją pusę, į pavasarį šventė. Nors dažnai speigai tebelaiko sukaustę vandenis ir žemę, tačiau nuotaika gerėja, matant vis labiau šviesėjantį dangų. Šią dieną reikia pasižiūrėti, kiek liko pašarų. Jei sušerta daugiau nei pusė, tai reiks patausoti. Pusiaužiemyje sode papurtydavo obelis, kad būtų vaisingesnės, pastuksendavo į avilius, žadindami iš žiemos miego bites.

Mitologas A.J.Greimas sausio 25-toje įžvelgė senovės lietuvių Krikštų šventės liekanas. Pasak jo, ji buvo švenčiama pagal Mėnulio kalendorių, ir buvo paskirta Dievaičiui Mėnuliui, kurio gimimas senoviniame rago mėnesyje mūsų protėviams turėjo apreikšti Naujų metų pradžią. Su viduržiemio švente siejama istoriniuose šaltiniuose minima „kumeliuko krikštynų“ puota, kelta prieš Grabnyčias, t.y. prieš Perkūno dieną (prieš vasario 2 d.). Tuomet buvo geriamas apeiginis gėralas, vadinamas „čvikiniu“, švenčiama buvo per visą naktį ir dar kitą dieną.

Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J.Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Mėnulio siejimas su kumeliuku, arkliu, žirgu, išties yra būdingas mūsų tautosakai. Štai, kad ir mįslėse: „Laukas arklys pro vartus žiūri (Mėnulis)“; „Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm packavom (Mėnuo)“. Mėnulis vaizduojamas kaip žirgas ne tik mįslėse, bet ir stebuklinėse pasakose. Pasakų herojaus pagalbininkas stebuklingas arkliukas – kupriukas galintis keliauti ne tik žemės paviršiumi, bet ir vandeniu bei padangėmis, sietinas su Mėnuliu.

Apie ypatingą pagarbą mėsiedo laikotarpiu (laikas nuo Kalėdų iki Užgavėnių), rodytą tam tikros rūšies žirgams, liudija kai kurie papročiai. Pavyzdžiui, siekiant užtikrinti palankų vedyboms laikotarpį, buvo vengiama tuo metu važinėti obuolmušiais žirgais: „Būdavo Saloj (Didžiasalio k. Ignalinos r.) kai per mėsiedų kas pervažiuoja su margu arkliu (baltu arkliu rudais plėmais), tai mergos veja su šluotom“ (nes tai reiškia) maršelgų nebus. Sako: „Žalu arkliu pervažiavo, tai svotų nebus. Kaip iššluota“. Šį pasakojimą 1999 metais užrašė Jonas Vaiškūnas.

Tokios spalvos žirgas galėjo būti siejamas su šviesiu, tamsiomis dėmėmis išmargintu, Mėnuliu. Galbūt, važiavimas tokios rūšies žirgu galėjo būti laikomas nepagarbos Mėnuliui išraiška? Už tai Mėnulis galėjo bausti nepalankiu poveikiu vedyboms.

Taigi sekmadienį, turėdami laiko, galime vykti į mišką, prie barsuko olos ir pasižiūrėti kaip jis elgsis.

Onutė GYLIENĖ