Mes turime 169 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1097
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11284
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87314
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Gražiausias laukimas

2014 m. gruodžio 20 d. trečiadienis Nr. 96 (1434)

Kasdien ko nors laukiame. Ir laukimo vieta vis kita: prie lango, vartelių, stotyje ar namų slenksčio. Ir turime vilties... sugrįš, nepavėluos, ateis. Pats gražiausias laukimas man – Šv. KALĖDŲ. Laukimas, paženklintas adventiniu laiku, ypač kai šią žinią išklausai savo vaikystės bažnyčioje Švenčionyse, kuri pasipuošusi pačiu gražiausiu pasaulyje altoriumi. Altoriaus gotikinį stilių primenantis ažūras, regis, išneša tavo maldą taip aukštai ir turi vilties, kad būsi išklausytas. Žinoma, esu mačiusi daug prašmatnesnių bažnyčių, su didingesniais altoriais, bet malda ten nebuvo nuoširdi ir tikra tarp nuolat zujančių turistų. Ir dar... ten nemačiau paprastumo ir valstietiško orumo po gėlėta skarele. Toks pamaldumas man liko įsirėžęs į atmintį iš vaikystės, kai reikėjo stovėti bažnyčioje šalia mamos suknelės ir galėdavai matyti tik altoriaus viršūnę ir spalvotus vitražus, pro kuriuos veržėsi saulės spindulys, o tikinčiuosius nuo altoriaus skyrė graži kolonų tvorelė, prie kurios priklaupdavo komunijos. Šv. Mišios buvo tokios ilgos, kad, regėjos, nebus pabaigos. Ir jei ne ledų kioskelis, prilipdytas prie Nalšios muziejaus sienos, išėjus pro šoninius bažnyčios vartus, ir vaisinių ledų porcija už šešias kapeikas, prilygusi komunijai, kažin kaip ten būtų buvę.

O dabar laukimas kitas ir kitoks. Nors pirmasis advento sekmadienis gamtoje nei labai poetiškas, nei gražus, bet žinia, kad gamta išsipuoš baltumu, o adventinis šviesos ir tamsos žaidimas, trukęs iki pat Kalėdų, pasibaigs šviesos pergale, labai ramina. O ir pats laikas kviečia nusiraminti... pritilti... pajusti artumą šalia esančiųjų... gal pasidalinti kuo nors su stokojančiais, jei esame pertekliuje... gal papasninkauti... gal atsinaujinti... gal aplankyti...gal prisitaikyti progą ir atsiprašyti, juk ne visas nuodėmes paliekame prie klausyklos...

Gal dažniau pasijusti paprastesniais, kaip tai daro popiežius Pranciškus, lapkričio pabaigoje pasakęs įsimintiną kalbą Strasbūre pasaulio galingiesiems, kurie tariasi, derasi, planuoja, skaičiuoja, dalina, bet kažkodėl visada pritrūksta tik paprastiesiems. Popiežius vėl buvo susirūpinęs dėl mažųjų ir dar kartą subtiliai paaiškino, kas priklauso žmogui iš prigimties, kaip svarbu užtikrinti žmogui orumą, kad vertintų gyvybę ir gyvenimą, nesiblaškytų po pasviečius. Gal ir apie tai derėtų susimąstyti. Juk dažnai esame paliekami Visagalio tyloje tam, kad suvoktume ir patikėtume kad ir tuo, jog stebuklingas adventinis laikas yra dovanojamas tam, kas tiki, kas supranta ir laukia. Pirmųjų dviejų savaičių laukimas bažnytinėje tradicijoje skirtas tikėjimui, jog Viešpats pasirodys antrą kartą, tik šis pažadas pasirodyti nusitęsė per du tūkstantmečius. Ar ir šiandien vėluojama? Juk niekas nežino „nei dienos, nei valandos“. Todėl Baroko laiko frazė, kad visų vertybių matas yra urna, man neišeina iš galvos. Bet ne apie tai. Tai tiesiog nukrypimas nuo laukimo temos...

Ir kai sulauksime trečiojo adventinio sekmadienio, kuris bus pavadintas gražiu lotynišku žodžiu Gaudete, t.y. „džiaukitės“, iš tikrųjų imsime džiaugtis, kad po savaitės bus Kalėdos, kad netrukus prasidės sveikinimų, dovanų ir vaišių metas.

Ketvirtasis, paskutinis, advento sekmadienis pats nekantriausias. Ko gero, ne vienas mažylis bus atrišęs ir patikrinęs, ar Kalėdų dovanų maišelis bus toks, kokio tikimasi. Manau, ir didesni, ir visi tikisi to paties – stebuklo, kuris nušviestų kiekvieno kasdienybę. Mano atmintyje visam gyvenimui išliko vaikystės ryškus prisiminimas kasmetinio Kūčių vakaro, kaip ritualo, kai didelėje troboje jau nuo ankstyvų pietų kūrenosi krosnis, o erdvioje virtuvėje maišėsi baigiamų džiūti skalbinių, kepamų pyragų su varške, užmerktų baravykų, apkepamų svogūnų ir dar nežinia ko kvapas. Didžiajame kambaryje ant komodos vokelyje gulėjo pundelis plotkelių, mama sukosi su žarstekliu prie krosnies, o mes nerimavome, kodėl tėvelis nesiskubina į mišką eglutės. Už lango žvarbus šaltis, sniego iki juostos, o tėvas pasiima mažutį kirvelį, įstumia kojas į didelius veltinius, o jam išeinant iš šiltos trobos mes primename, kad iškirstų tik pačią gražiausią eglutę. Mes kočiojame mamos išminkytą tešlą apvaliomis juostelėmis, pjaustome ir dedame į skardas. Mama primena, kad nesumaišytume riebios tešlos su prėska, skirta tik Kūčių stalui. Tą vakarą net pieno neduodama atsigerti. Pasnikas buvo tikras. Visi tvyrantys kvapai buvo sąžiningas išbandymas. Ir kai verandoje išgirsdavome tėvo žingsnius ir atsiverdavo durys, pro kurias pamatydavome pirmiausia nupurtytą eglutę, o paskui išgirsdavome eglutės žnektelėjimą ir tėvo pasiteisinančius žodžius: „Labai daug sniego... egliūtės visos miški gražios...kur parydeny nusižiūrėjau, nedabridau.“ Kol jis kalba, ant baltų grindų darosi balutės nuo tirpstančio sniego, o mes traukiame žaisliukus, sudėtus į seną batų dėžę ir ruošiamės puošti. Dabar pakvimpa mišku ir tikromis Kalėdomis. Tėvas išeina į tvartus šerti gyvulių, mama pavymui primena, kad nepamirštų atnešti pluoštelį šieno po staltiese, nors tėvas jau seniai jo parnešė tam, kad kūdikėlis užgimtų ir mūsų namuose... Ruoša eina į pabaigą, visi skuba greičiau iš pirties, kad nebūtų paskutiniai ateinančių metų darbuose ir prie Kūčių stalo... O kur dar burtai, kai ne vienas batas liko ant stogo iki pavasario, nors turėjo savo nosimi parodyti, iš kurios pusės ateis jaunikis... Šiandien visi jaunikiai ir marčios jau čia. Ir daug kas sakralaus (švento) buvo čia – didelėje kaimo žmogaus troboje. Ir viskas, regis, buvo tikra, patikima, nuoširdu. Gal kada tai suguls į mūsų šeimos Silva rerum, arba ne. Tie prisiminimai kaip stebuklas.

Tegul stebuklu būna ne tik prisiminimai, dovana, bet ir džiaugsmas, kai Kūčių ir Šv. Kalėdų stalas sukvies šeimas prie vieno didelio stalo, apdengto balta kaip sniegas staltiese. Taip bus. Todėl sakau... ramaus advento... neskubos... įsiklausymo į miško tylą... į artimų žmonių norą pasipasakoti, kaip jaučiasi... kaip buvo, kai buvo jauni.

RAMAUS ADVENTO... BALTUMO ŠIRDY – NAMIE – IR UŽ LANGO...

Laimutė MARTINKEVIČIENĖ

 
Reklaminis skydelis