„Po penkiasdešimt vienerių metų sugrįžome į savo jaunystės miestą, kuriame mus prisimena bent viena smiltelė“, - vieną šio rudens savaitgalį nostalgiškai po Švenčionėlius žvalgėsi solidūs ponai ir elegantiškos damos, ypač šiltais žvilgsniais glostydami dabartinės Švenčionėlių progimnazijos mūrinį pastatą. Ši graži kompanija – 1962-1963 m. abiturientų laida, kurie buvo pirmieji, vidurinę mokyklą baigę, kai ji įsikūrė naujai pastatytame mūriniame pastate. Šį gražų ir nostalgišką susitikimą po daugiau kaip penkių dešimtmečių nuo mokyklos baigimo suorganizavo vienas iš šios laidos abiturientų Jonas Bagdonas, matematikas 25 metus dirbęs Vilniaus universiteto Matematikos fakultete, vėliau muitinėje, „Pačiolio“ bendrovėje, Turto banke. Jam talkino ir kiti bendraklasiai, ypač tie, kurie anuomet baigę studijas grįžo gyventi ir dirbti į Švenčionėlius. Ne vienam iš tų žmonių, tądien iš įvairių Lietuvos kampelių atvykusiems į klasės susitikimą, tai buvo pirmas apsilankymas Švenčionėliuose po vidurinės mokyklos baigimo. Mat daugelio ryšiai su jų jaunystės miestu nutrūko pasukus savarankiško gyvenimo keliais, nebelikus čia nei giminių, nei artimųjų.

„Ištraukėme savo rankas iš tėvų rankų ir atsistojome prie didžiulio gyvenimo okeano. Buvome jauni ir nieko nebijojome“, - sveikindamas visus susirinkusius bendraklasius ir auklėtoją Proskovją Prichodko sakė Radviliškio Vaižganto gimnazijoje dirbantis fizikos mokytojas ekspertas, kosminio modeliavimo treneris Viktoras Karmonas, dešimtis kartų garsinęs savo mokyklą ir Lietuvą tarptautinėse ir respublikinėse kosmoso parodose, atsivežęs įspūdingas nuotraukas su savo ir jo mokinių laimėtų taurių bei medalių ekspozicija. Ir nežinia, ar todėl, kad buvo jauni ir drąsūs, ar todėl, kad buvo užgrūdinti įvairių sunkumų, ar todėl, kad labai troško žinių ir pakeisti pasaulį, tačiau visi jie buvo ir išliko puikiais ir padoriais žmonėmis. Daugelis iš jų baigė aukštąsias mokyklas, pasiekė svarių profesinių laimėjimų, sukūrė šeimas ir užaugino puikius vaikus, padeda auklėti ir anūkus. Nemažai iš jų, nors po metų ar dvejų pasitiks gražų 70 metų jubiliejų, dar dirba, sėkmingai užsiima verslu, kūryba, domisi įvairiomis naujovėmis, keliauja ir džiaugiasi gyvenimu.

Iš Kėdainių atvykusi Regina Činčikaitė buvo gera laikrodininkė, Česlovas Bonifacas Dundulis, baigęs Kauno politechnikos institutą dirbo užsienio kapitalo įmonėje, kepa skanią naminę duoną, mėgsta žvejoti ir keliauti. Nijolė Gerdauskaitė kvatodamasi prisitatė dirbanti gydymo įstaigoje, kuri visiems geriausiai žinoma kaip „Vasaros 5“, Zina Krūnytė – pedagogė, dirbanti ir iki šiol, patyrusi daug skaudžių gyvenimo smūgių, bet nepraradusi optimizmo ir dvasios šilumos bei tvirtybės. Sunku apie ilgą ir įvairiapusį žmogaus gyvenimą papasakoti keliais žodžiais, o dar sunkiau – parašyti. Janina Karklelytė sakė, kad jos gyvenime buvę visko daug, pasidžiaugė, kad ir sūnaus auklėtoja buvusi ta pati P.Prichodko. tikras švenčionėliškis čia sugrįžęs ir dirbti, ir gyventi Edvardas Jakubėnas, pasidžiaugė ir tuo, kad Švenčionėliuose sėkmingai savo gyvenimus kuria ir sūnūs. Zuzana Rimšelyte ir geriausia jos draugė Danutė Vitkauskaitė – vidaus reikalų sistemos pareigūnės. Laimutė Poškutė, jau 15 metų neturėjusi jokių ryšių su Švenčionėliais, filologė neseniai Kaune organizuotame senelių ir anūkų rašinių konkurse „Pasauliu netikiu, pasakom tikiu“ laimėjo 1-ąją vietą. Vanda Varnaitė, dirbo pionierių vadove, vasaros stovyklų vadove, dabar – tautodailininkė, mėgstanti kaimą, lakstyti dviračiu, auginanti ožkas, žirgą, kuriuo mėgsta jodinėti. Sakė žirgas jos šeimoje labai svarbus – jos senelė kadaise taip branginusi savo arklį, kad rusų kareiviams jį atėmus, nuo mūsų rajono beveik iki Maskvos mėnesį pėsčia sekė, kol pritaikiusi momentą, kai girti kareiviai užmigo, sėdo ant savo arklio ir parjojo namo...

Sugužėję į klasės susitikimą 1962-1963 m. laidos tuometinės Švenčionėlių vidurinės mokyklos abiturientai, susėdo savo klasėje į tuos pačius suolus. Ant 3 suolų virpančios žvakučių liepsnelės bylojo, kad ir iš šio būrelio yra pakviestųjų Amžinybėn. Pačius gražiausius žodžius išsakė savo auklėtojai Proskovjai Prichodko, kuri savo auklėtinius ne tik mokė rusų kalbos ir literatūros, bet ir stengėsi padėti pasirinkti tolimesnį gyvenimo kelią, pastebėti ir išugdyti pačias geriausias savo auklėtinių savybes, supažindinti su kultūra, sportu, gamta ir turizmu. Koks smagus klegesys kilo, kai prisiminė visi bendrus mokyklinius žygius dviračiais, baltąsias naktis tuometiniame Leningrade, muziejus, koncertus Vilniuje ir Maskvoje. Dabar jau juokas ima, tačiau vieną mokinį anuomet net buvo pametę Raudonojoje aikštėje. Tačiau vaikinukas buvęs nepėsčias, tad kelią sėkmingai surado...

Auklėtoja P.Prichodko sakė, kad šis susitikimas jai buvęs didžiausias egzaminas, nors ji ir labai troško po ilgo laiko pamatyti savo pirmuosius auklėtinius. Ji dėkojo jiems už nuoširdžias dovanas, šilumą, paliktus gerus prisiminimus ir malonias dabar suteiktas emocijas. P.Prichodko toje pačioje mokykloje dirbo 52 metus. Per tą laiką mokytoja į gyvenimą išleido daug vaikinų ir merginų – ir nėra mokytojai didesnio džiaugsmo, kaip pamatyti, jog jos mokiniai niekur nepaslydo, buvo geri vaikai ir užaugę liko šaunūs. Ji visiems pedagogams linkėjo tokių mokinių, kokie buvo jos pirmieji auklėtiniai.

Prie klasės buvo pritvirtinta ir iškilmingai atidengta atminimo lentelė, kad čia mokėsi devintoji šios mokyklos abiturientų laida – pirmoji naujajame pastate. Pasidalinę savo gyvenimo istorijomis, smagiais ir liūdnais įvykiais, visi kartu patraukė pasivaikščioti po mokyklą ir muziejų. Jiems ekskursiją surengė šiltai svečius priėmusi dabartinės Švenčionėlių progimnazijos direktorė Rita Gasparevičienė.

Džiaugėsi ir graudenosi visi susitikę, tad dar neskubėjo skirstytis, jaukiai bendravo ir neformalioje aplinkoje bei išreiškė viltį dar susitikti.

Irena POŽĖLIENĖ