„Mano sielos skylėtas dangus“, - tokią eilutę radau Irmos Asinavičienės eilių tekstuose ir jomis pradedu išsikalbėjimą Visų šventės ir Vėlinių intencija. Ko neramu, o gal gailu, nors balti balti tėviškės kapeliai ir daug daug žvakių šviesos. Šviesa – tai žinutė išėjusiems, kad mes prisimename ir vieną dieną metuose visuotinai pagerbiame...

Iš anksto žinau, kad tik baltą chrizantemą nešiu ant tėvo kapo, o štai stoviu miestelio turgely ir vis kažko ieškau. Jaučiu, kad ieškau, kuo išreikšti nebylią pagarbą kitaip nei pernai už duotą gyvenimą, už paliktą išmintį kaip džiaugtis, kaip kažkiek turėti, kaip nenuleisti rankų, kai yra šitaip.

Mados ir čia yra, bet vis tik renkuosi baltą chrizantemą. Baltume gali palikti tylesnius žodžius apie tai, kad daug kas nelengva. Kaip ir nelengva susitaikyti su gyvenimo ir mirties dėsniu, su artimųjų nebūtimi, su ilgesiu, kad be jų dabar bus kitaip, kad kaskart prie artimųjų kapo bus vienu mažiau.

Mane ramina tik viena mintis ir žinojimas, kad „Kol esu, mirties nėra, o kai ji ateis, manęs nebebus“...

O savo sielos skylėtą dangų noriu lopytis dabar, kol esu, rinkdamasi paprastus kasdieniškus žodžius: tu man labai svarbus... na, palūkėkite minutėlę, tuoj pašildysiu pietus... negrėbk, mama, viena lapų, mes tuoj atvažiuojam... po pietų galėsiu ir aš padėti... pasiilgau...

Labai pasiilgau tų, kurie išėjo. Manau, kad ir jūs pasiilgot...Ilgai ieškojau gėlės ant tėvo kapo, bet nieko gražiau neradau už baltą chrizantemą.

Laimutė MARTINKEVIČIENĖ