Mes turime 395 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5020
mod_vvisit_counterŠią savaitę:21221
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:97251
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Projektas - kitu ritmu

2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis Nr.66 (1113)

Kuomet ilgą laiką dirbęs Vilniuje atvažiuoji į kaimą ir pabandai turimą patirtį, įvairius metodus, užduotis pritaikyti čia, sutrinki – ne viskas tinka, daug kas vyksta kitaip. Supranti, kad gyvenimas eina šiek tiek kitokiu – gamtos – ritmu. Tokios mintys užplūdo, kai po ilgos pertraukos mes, įdarbinimo projekto organizatoriai, vėl lankėmės Reškutėnų kaimo bendruomenėje.

Beveik prieš pusantrų metų, 2010 m. pavasarį, du savaitgalius dešimt moterų dalyvavo Reškutėnų kaimo bendruomenės centre vykusiuose pagalbos darbo ieškantiems kursuose, kurių metu buvo mokomos įgūdžių, reikalingų norint rasti darbą, bei klausėsi Mykolo Romerio universiteto dėstytojos vedamų darbo teisės paskaitų. Šie kursai - tai Europos socialinio fondo finansuojamo projekto „Socialiai pažeidžiamų moterų profesinės reabilitacijos centras – Kavinė“, vykstančio 2009 – 2011 m. Vilniuje, dalis. Projektas orientuotas į ilgą laiką nedirbančių moterų stiprinimą, naujų žinių, susijusių su įdarbinimu, suteikimą, bendrųjų įgūdžių (lietuvių, anglų kalbų, kompiuterinio raštingumo, raštvedybos, darbo teisės pagrindų) ugdymą. Vilniuje vykusio projekto metu Palaimintojo J. Matulaičio šeimos pagalbos centre esančioje kavinėje dalyvės galėjo netgi įgyti naujas profesijas: kulinarių, virėjų, padavėjų, kavinės administratorių.

Tiek prieš metus, tiek dabar, kalbantis su Reškutėnų bendruomenės moterimis apie pokyčius, pasiektus rezultatus ir iš jų išgirdus egzistencinius pamąstymus ir tiesas, pradedi suprasti tą kitokį ritmą, kitokį sukimąsi, kitokias problemas ar norus. Pabuvus kaime išryškėja ir pagrindiniai šių žmonių įsidarbinimo sunkumai. Pirmiausia darbo mieste ir ūkio, ypač jei yra gyvulių, praktiškai neįmanoma suderinti. Jei vis dėlto atsiranda tokia galimybė, susiduriama su kita problema – ribotu ir sudėtingu susisiekimu. Iki artimiausių miestų – 10 – 15 km., o autobusai (ypač vasaros metu) nevažinėja. Deja, net ir tuose miestuose (šiuo atveju Švenčionyse ar Švenčionėliuose) darbų labai mažai, todėl kad ir kaip gerai projekto metu moterys išmoko rašyti CV ir pasiruošti pokalbiui dėl darbo, to greičiausiai prireiks tik retais gyvenimo atvejais. Kita vertus, bendraujant su moterimis galima įžvelgti ir kitą medalio pusę – gyvenant kaime gali rasti kitokių darbų ir pajamų – uogauti, grybauti, auginti daržoves, prieskonius, gaminti produktus iš pieno ir juos parduoti. Kaip viena projekto dalyvė teigė – „jei nepavyksta viena, daryk kita“. Tik, pasak jos, bėda, kad niekas nemoko kaime savo vaikų verslumo, kad žmonės bijo naujovių.

Taigi suradęs galimybę įgyvendinti dalį projekto kaime daug išmoksti – pamatai kitokį gyvenimo ritmą, supranti, kad čia žmonės, jei nori, randa savų būdų dirbti, turi idėjų ir norų, kurių siekia. Kad čia jie turi mažiau pajamų, bet mažiau ir išlaidų. Kad jie gali darbą derinti su gamtos ritmu. Supranti, kad ne tik tu važiuoji į kaimą vesti kursų, bet kad ir kaimas ir jo žmonės tau veda savuosius – gyvenimo – kursus.

Asta EITMINAVIČIŪTĖ
Viena iš projekto vykdytojų

 

 
Reklaminis skydelis