Mes turime 370 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4668
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14855
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90885
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Unikalus akmenų parkas Dvarciškių kaime

2014 m. rugpjūčio 30 d. šeštadienis Nr. 65 (1403)

Prieš keletą metų sugrįžęs į gimtąjį Dvarciškių kaimą Vytautas Misiūnas pradėjo kurti unikalų akmenų parką. Kitą žodį, ko gero, būtų sunku surasti norint apibūdinti tą didingą, unikalų vieno žmogaus sukurtą akmenų pasaulį. Tiesa, dar būtų galima pavadinti muziejumi, bet tai nė kiek nekeičia pačios esmės – tos nuostabos, kuri užvaldo, kai pamatai ir bandai patikėti tuo, kad visa tai padarė vienas žmogus.

- Vytautai, iš kur atėjo mintis rinkti ir kolekcionuoti akmenis?

- Gal vaikystėje bėgiodamas akmenimis grįsta Dvarciškių kaimo gatve pirmą kartą atkreipiau dėmesį į grindinio akmenų grožį. Juk įsižiūrėjęs beveik kiekviename akmenyje gali surasti kažką išskirtinai gražaus. Gal ganydamas gyvulius ir žiūrėdamas į didelį akmenį mačiau jame kažką stebuklingo, tad, matyt, tie įspūdžiai, patirti vaikystėje, ir davė impulsą tam, ką dabar jau kelinti metai darau, o gal tiesiog iš aukščiau atėjo žinutė į pasąmonę, kad turiu imtis šio darbo. O kai pradėjau, sustoti jau negaliu. Juk tiek daug gali pamatyti žiūrėdamas į akmenį. Čia tiek nuostabių ornamentų, figūrų, spalvų. Žiūri į juos ir nejučiomis pagalvoji, kad talentingesnio menininko už gamtą nėra. Štai ir tempiu surastus įvairaus dydžio akmenis. Vieni vis dar keliauja ant akmenų kalno, kiti suranda vietą šalia kaimo gatvės, o pačius unikaliausius visgi laikau arčiau namų, - apie savo pomėgį pasakoja Vytautas Misiūnas.

- O kodėl arčiau namų išskirtinio grožio akmenis laikai?

- Tai kad atsiranda vienas kitas žmogus, kuris „privatizuoja“ mano surinktus akmenis. Štai ir tenka įdomiausius laikyti kieme.

- Ar iš toli tenka gabenti akmenis ir kaip tu juos surandi?

- Akmenų čia pilna visur, čia jų pilna žemė ir ežeras. Kai kurie ištraukti iš vandens, o šiaip nežinia iš kur gaunu į pasąmonę informaciją, kad ten ir ten yra įdomus akmuo. Pradedu kasti ir randu arba, kaip jau minėjau, iš ežero ištraukiu. Kai akmuo didelis, tai ir technikos reikia pasiieškoti, o šiaip tai ant metalinio skardos lakšto užritinu ir su džipu atvežu, - šyptelėjęs sako Vytautas ir toliau pasakoja apie savo akmenis. – Šis akmuo man panašus į mažą krokodilą, o šis stebina savo raštais. Gražus ir šis, iš ežero prieš kurį laiką ištrauktas, o štai čia kiek spalvų...

Klausydamasis nejučia pagalvoju, kiek gi meilės reikia turėti mėgstamam užsiėmimui, kad ne tik kolekciją unikalių akmenų galėtum surinkti, bet ir tiek daug apie juos papasakotum. Ir taip neskubėdami mes einame nuo vieno akmens prie kito. Stabtelime prie į širdį panašaus akmens. Paliečiu jį ir tarsi pajuntu akmeninės širdies plakimą.

- Vytautai, mes įpratę sakyti „šaltas kaip akmuo“, ar kartais jauti jo šilumą. Juk tiek jų perkilojai, lietei.

- Kai akmenį lieti, dažnai ne tik šaltį, bet ir šilumą jauti, o kai saulė įšildo, akmuo dar ilgai dalinasi savo šiluma.

Einame toliau. Štai akmuo su gyvatės ženklu, o čia pat dar vienas – su širdies ženklu. Kartu su mumis einantis Vytauto proanūkis Artūras lyg vijurkas laipioja akmenimis. Kas žino, galbūt kada nors ir jis liesdamas akmenis, prisimins, kaip prosenelis rinko akmenų kolekciją, o gal ir pats pildys ją, nes akmenų jo protėvių žemėje motinėlė gamta paliko daug. Gerai padirbėjo ledynai, atridendami čia nesuskaičiuojamą galybę įvairaus dydžio akmenų. Nuo miniatiūrinio iki tikro giganto. Ant vieno jų iškaltas ir kaimo pavadinimas. Beje, kaip sakė Vytautas, atsisėdus ant šio akmens pajunti minčių antplūdį. Sėdint ant jo ir jam atėjo ne viena žinia apie gulinčius žemės paviršiuje akmenis. Pabandžiau ir aš užsiropšti ant šio akmens. Užlipus pirmiausia atsiveria gražus vaizdas į netoliese tyvuliuojančius vandens telkinius ir tolumoje dunksantį akmenų kalną, o kai iki jo nueini, įspūdis būna dar didesnis. Juk čia ne tik įvairių akmenų gausybė, bet ir akmeninis sostas, stalas, plokščiais akmenimis nuklotas takas. Norom nenorom vėl iškyla klausimas, kaip vienas žmogus gali tiek padaryti.

- Dirbdamas fiziškai žmogus stiprėja ir dvasiškai. Štai ir tampau rastus akmenis, žinoma, kartais reikia ir technikos, bet mažesnius akmenis sukiloju pats. Tai ir jaučiuosi stiprus, nors jau ir proanūkių sulaukiau, - tarsi nujausdamas mano klausimą sako Vytautas Misiūnas.

- Ar gali žmonės užsukti ir pasigrožėti akmenų parku?

- Žinoma, gali. Čia kartais ir vestuvininkai užsuka fotografuotis. Geri žmonės visada laukiami. Tegul ir kiti pamato, koks nuostabus akmenų pasaulis. Aš ir pats nenustoju stebėtis tuo, ką gamta mums dovanoja. Štai ten, pažiūrėkite, akmenyje moters siluetas, o šis akmuo labai sunkus, o šis – ir žiemą, ir vasarą baltas, - rodydamas į keistai išmargintą šviesų akmenį sako Vytautas. Klausydamas jo pasakojimo ir aš palengva pradedu pastebėti unikalius akmenis, kartais tuo nustebindavau net patį unikalaus akmenų parko įkūrėją Vytautą Misiūną.

Keistas jausmas apima, kai žiūri į akmenį, kuriame matai prieš milijonus metų susilydžiusius kristaliukus. Iš kur, iš kokių tolių jį čia atrideno ledynai? O kas akmenyje paliko keistas taisyklingas įdubas? Gamta, o gal mūsų protėviai? Kuo ilgiau vaikščiojau po unikalų Vytauto Misiūno sukurtą akmenų parką, tuo labiau žavėjausi akmenų pasauliu. Juk kai atidžiai įsižiūri, net ir paprasčiausiame akmenuke pamatai kažką gražaus ir, manau, tuo žavėsis dar ne vienas žmogus, apsilankęs akmenų parke Dvarciškių kaime.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis