Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę vis laisviau pradėta kalbėti ir apie senąjį mūsų protėvių tikėjimą. Galbūt visiškai nesvarbu kaip tą tikėjimą, religiją pavadinsime. Baltų ar pagonių, bet tai mūsų protėvių religija, kurios įtaka juntama ir iki šiol. 2011 m. išleistoje knygutėje „Baltų religija“ šiandien rašoma: „Kiekvieno lietuvio širdyje slypi prigimtinė Protėvių religija, ta pati, kurią išpažino Gediminas, Kęstutis ir kiti mūsų garbingi Protėviai. Baltų religija – tai prigimtinis, vadinamas įvairiai, kartais pagonybe arba senovės lietuvių religija“.

Su šios knygutės sudarytoju gerbiamuoju Jonu Trinkūnu pirmą kartą apie senąjį mūsų protėvių tikėjimą kalbėjausi prieš keletą metų, bet dar kartą prisiliesti prie tos temos paskatino apsilankymas Dvarciškių kaime, kur vyko jau tradicine tapusi stovykla. Pirmas mano klausimas buvo susijęs su senosios Baltų religijos atgimimu.

- Mes savo religiją trumpai vadiname Romuva. Atgimimas prasidėjo gerokai anksčiau nei mes tą pradėjome. Aš su ta atgimimo istorija susipažinęs gerai ir galiu pasakyti, kad Romuvos idėją iškėlė Vydūnas prieš šimtą metų. Labai dvasingos jo parašytos šia tema dramos, misterijos. Po to Romuvos vardas ir idėjos darėsi vis populiaresnės Lietuvoje ir 1930 metais Visuomis (Domas Šidlauskas) prie Sartų ežero esančiuose Bradesiuose pradėjo Romuvos – senojo tikėjimo – sąjūdį. Jis aktyviai propagavo Romuvos principines idėjas. Viskas sustojo atėjus sovietams. Jis mirė 1944 m., bet Romuvos sąjūdžio idėja nemirė. Kadangi to sąjūdžio keli dalyviai pateko į tremtį, tai jie ir tremtyje įkūrė Romuvą. Grįžusius į Lietuvą juos prigriebė saugumas. 1967 m. švenčiant Rasų šventę, romuviečiai nutarė plėtoti Senojo tikėjimo sąjūdį, kiek vėliau, 1980 m., atgaivintos santuokos prie Amžinosios Ugnies aukuro. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę 1991 m. Vilniuje vėl atkurta Šventaragio Ugnis, 1992 m. Vilniuje buvo įregistruota Baltų religinė bendrija. Prasidėjo Lietuvos baltų religijos atgimimas. Štai tokia trumpa mūsų senojo tikėjimo atgimimo istorija,- sakė Jonas Trinkūnas.
- O kodėl senąjį tikėjimą vadinate Romuva?

- Tai istoriškai susieta su vietove, kurioje krivis buvo įrengęs svarbiausių dievų buveinę. Didžiuliame Romuvoje augusiame ąžuole buvo įtaisyti Patulo, Perkūno ir Patrimpo stabai. Priešais Perkūno stabą nuolat degė ąžuolinių malkų ugnis. Romuvoje, kuri buvo Prūsijoje, buvo visų baltų dvasinis centras. Romuva reiškia baltišką šventyklą su visa bendruomene.
- Bet kaip senosios mūsų protėvių religijos pradai išliko iki mūsų laikmečio?

- Yra kelios priežastys. Katalikybė, atėjusi į Lietuvą, iš pradžių tapo daugiau lenkiška, svetima paprastai didžiausiai visuomenės daliai, kuri vėliau tapo baudžiauninkais. Juk dauguma lietuvių – buvę baudžiauninkai, nes elitas – bajorai – sulenkėjo, kalbėjo daugiausia lenkiškai. Ta atskirtis ir padėjo išsilaikyti senosioms tradicijoms, kurias ir išsaugojo paprasti žmonės. Katalikų bažnyčia ėmė virsti lietuviška devynioliktajame amžiuje. Ypač gerai senosios tradicijos išsisaugojo Švenčionių krašte. Ir tai mus džiugina. Savo apeigose mes naudojame ir keletą Švenčionių krašto giesmių. Senosios tradicijos buvo išsaugotos Lietuvos kaimo vietovėse,- sakė gerb. Jonas Trinkūnas.

Kalbėjomės ir apie atgimstančias tradicijas. Mano pašnekovas pasidžiaugė vis gausėjančiu santuokų, palaiminimų skaičiumi:

- Mes anksčiau net įsivaizduoti negalėjome, kad tiek žmonių dalyvaus apeigose. Tai nuostabu, kad lietuviai išlaikė senuosius papročius. Džiugina ir tas faktas, kad dabar žmonės gali laisviau apsispręsti, kokį tikėjimą pasirinkti,- baigdamas mūsų pokalbį sako gerb. Jonas Trinkūnas, kuris jau daug metų kartu su žmona Inija ir bendraminčiais kursto atgimstančios Baltų religijos aukurą.

Algis JAKŠTAS