(Tęsinys. Pradžia 44 numeryje)

Gausėjant gyventojų, dalis miškų buvo paverčiama žemės ūkio naudmenomis. XVIII a. antroje pusėje kilo poreikis teisiškai sureguliuoti miškų ūkį. Apie 1770 metus miškai atskiriami nuo žemės ūkio ir sukuriama atskira administracija miškams. 1778 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis išleido „Karališkąjį universalą apie šilus ir miškus“. Jame miškų valdytojai ir savininkai buvo raginami neniokoti miškų netvarkingais kirtimais, kirsti tik brandžius medžius, o jaunesnius saugoti kol jie užaugs.

Per trečiąjį Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalinimą 1795 m. Lietuvos teritorija, esanti dešinėje Nemuno pusėje, atiteko Rusijai, o kairėje – Prūsijai. Suformuojamos Vilniaus ir Kauno gubernijos. Vilniaus gubernijai priklausė Vilniaus, Švenčionių ir Trakų apskritys. Kauno gubernijai – Kauno, Ukmergės, Novoaleksandrovsko (Zarasų), Panevėžio, Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskritys. Nedidelė pietų Lietuvos dalis pasiliko Gardino gubernijoje, o Palanga ir jos apylinkės įėjo į Kuršo guberniją. Užnemunė atiteko Prūsijai. Todėl atskirų Lietuvos dalių miškų administravimas labai skyrėsi. Lietuvos gubernijose valstybinių miškų valdymas buvo pavestas oberforstmeisteriui, kuris turėjo kanceliariją ir savo veiklą derino su gubernatoriumi. 1798 m. pagal patvirtintus etatus, oberforstmeisterio žinioje buvo forstmeisteris, du mokiniai, kai kuriose gubernijose – matininkas ir kiti pareigūnai. 1826 m. vietinis valdymas buvo pertvarkytas, oberforstmeisteris pavadintas gubernijos miškininku ir su kanceliarija priskirtas Iždo rūmuose įsteigtam miškų skyriui.

Gubernijų miškai buvo padalinti į apygardas. Vilniaus gubernijoje Trakų, Švenčionėlių ir Vilniaus valstybės turtų apygardos buvo įsteigtos 1839 m. pabaigoje. Iš pradžių apygardų miškai buvo apygardų viršininkų žinioje, jie turėjo padėjėjus – apygardos miškininkus. Nuo 1843 m. vadovauti miškams pavesta apygardos miškininkams, o kur jų nebuvo – miškų revizoriams ir vietiniams girininkams.

1845 m. apygardų miškininkų pareigybė panaikinta, girininkijų priežiūra pavesta apygardų miškų revizoriams, vietiniai miškininkai apskrityse pavadinti girininkais, pagalbininkais jiems buvo skiriami miško konduktoriai.

1866 m. gubernijų valstybės turtų rūmai pavadinti valstybės turtų valdybomis, miškų valdymas gubernijose pavestas valstybės turtų valdytojui, kuris kartu buvo ir gubernijos miškininkas. 1883 m. valstybės turtų valdymas buvo pertvarkytas ir sudaryta bendra Vilniaus ir Kauno gubernijų valstybės turtų valdyba, kuri 1902 m. pertvarkyta į Žemdirbystės ir valstybės turtų valdybą. 1912 m. Žemdirbystės ir valstybės turtų valdyboje aktualiems miškų ūkio klausimams spręsti įsteigtos miškų tarybos, vadovaujamos valdybos viršininko, o ją sudarė miškų revizoriai, tada atleisti iš girininkų pareigų.

1881 m. valstybės turtai ir miškai buvo perduoti Valstybės turtų ministerijos Miškų departamentui ir padalyti į apygardas.

1884 m. apygardų miškų valdybos pertvarkytos į valstybės turtų valdybas. Tais pačiais metais lietuviškoje Užnemunės dalyje buvo Sudargo, Griškabūdžio, Pilviškių, Šlėnavos, Marijampolės, Seirijų ir dalis Ančios girininkijos.

Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijų valstybinių miškų girininkijų, buvusių dabartinėje Lietuvos teritorijoje 1886 m. plotai, pateikiami lentelėje.

XX a. pradžioje girininkijas steigė Žemdirbystės ir valstybės turtų departamentas, gubernijų Žemdirbystės ir valstybės turtų valdybos viršininko, kuris šį klausimą prieš tai svarstydavo gubernijų miškų taryboje, pasiūlymu. Pagrindinis girininkijų steigimo motyvas buvo ekonominis; mažesnėse girininkijose tikėtasi geresnio miško ūkio darbo organizavimo ir didesnių pajamų. XX a. pradžioje girininkijų plotai buvo gerokai sumažėję ir buvo numatyta dar juos mažinti. Mažiau miškinguose rajonuose girininkijų darbą apsunkindavo miškų išsidėstymas didelėje teritorijoje. Pvz., Sedos girininkijos plotas buvo 9617 dešimtinių, teritorijos ilgis iš rytų į vakarus siekė apie 60 varstų, o iš pietų į šiaurę apie 80 varstų. Ją sudarė 4 girios, kurių kiekvienoje buvo nuo 4 iki 40 mažesnių ir didesnių miškų. Girininkijoje tuo metu dirbo: girininkas, jo pavaduotojas, 4 žvalgai, 2 želdinių prižiūrėtojai, miškus saugojo 33 eiguliai. Tokiame plote tinkamai ūkininkauti, kontroliuoti darbų kokybę ir saugoti miškus buvo nelengva.

Girininkijų plotai Vilniaus gubernijoje 1886 m.

B. d.

Pagal  doc. dr. Romualdo Mankaus medžiagą parengė VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė Onutė Gylienė