Mes turime 272 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:404
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16605
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92635
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Svarbiausia – pasitikėti žmogumi

2011 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis Nr.63 (1110)

Sodybų tuštėjimo metas. Šią frazę, ko gero, girdime dažnai, ir ji nesusijusi su Jono Avyžiaus romano pavadinimu, nes dabar ištuštėjo ne tik vienkiemiai, bet ir ištisi kaimai. Ši tendencija neaplenkė ir Sarių seniūnijos. Štai mano pašnekovas Algirdas Aloyzas Markauskas, dabar gyvenantis Sariuose, o didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs Melagėnų kaime, gerai prisimena tuos laikus, kai aplinkiniuose kaimuose buvo pilna žmonių, kai kaimai buvo pilni gyvybės. Nesenai gražų 80 metų jubiliejų atšventęs mano pašnekovas puikiai pažįsta apylinkes, nes pagal darbų specifiką jam tekdavo lankytis tuose kaimuose beveik kasdien (dirbo brigadininku).

- Kaimai ir vienkiemiai pradėjo tuštėti gerokai anksčiau – 8-9 praeito šimtmečio dešimtmetyje, o dabar jau matome galutinį to ilgo proceso rezultatą. Dabar iš didžiulių kaimų, galima sakyti, neliko nieko – po vieną du žmones gyvena, - pradėdamas mūsų pokalbį sako gerb. Algirdas Aloyzas Markauskas, o kai paprašiau jo papasakoti apie prabėgusius aštuonis gyvenimo dešimtmečius, jis šyptelėjęs ir neskubėdamas tęsia pokalbį. – Tų aštuonių dešimtmečių lyg ir nebuvo. Pralėkė lyg viena diena. Gimiau Švenčionėliuose, o 1937 metais su tėvais pervažiavome gyventi į mamos tėviškę – Melagėnus. Tėvas dirbo geležinkely kalviu, ir sušlubavus sveikatai išėjo į pensiją, ir atvažiavome arčiau žemės. Kai atvažiavome į Melagėnus, man tada buvo šešeri, tam kaime gyveno 120 žmonių. Šeimos buvo gausios, ir mūsų šeimoje buvo 8 žmonės, o vienoje šeimoje buvo net 16 žmonių. Dabar Melagėnuose gyvena vos keli žmonės. Kai pradėjau dirbti 1951 metais ir kituose kaimuose žmonių buvo gausu. Iš pradžių dirbau Grybuose. Tuo metu ir Grybų dvaro pastatas dar buvo. Gaila, kad kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, viskas buvo užleista, sugriuvo. Grybuose tada gyveno apie 65 žmones, Laužėnuose – apie 70, Dvarciškių kaime – irgi panašiai.

Kai vėliau pasiteiravau Sarių seniūnės Janinos Jankevičiūtės, ji papasakojo, kad Sarių seniūnijoje 2006 metais gyveno 584 žmonės, o 2009 – jau 551. Dabar Melagėnuose nuolat gyvena 3 žmonės, Grybuose – 2, Laužėnuose – 4, Dvarciškių kaime – 2. Štai tokie realūs kaimų tuštėjimo skaičiai. Beje, 38 proc. Sarių seniūnijos namų ūkių priklauso ne Sarių seniūnijos gyventojams ir ne jų palikuonims.

- Žinote, nors šeimos buvo gausios, o ir žmonių bendrai buvo nemažai, bet kažkaip gyveno visi per daug neverkšlendami, o dabar – ir tas blogai, ir tas blogai, o kai prasideda turtų ir žemių dalybos, užverda tikras pragaras. Liūdnoka, kad dabar, sudėjus visus tuose kaimuose likusius žmones, vieno buvusio kaimo žmonių skaičiaus negautume. Gerai, kad daugumą namų miestiečiai nusipirko, tai nors nesugriuvo, - sako Algirdas Markauskas, o aš pagalvoju, kad gyvenimas pilnas paradoksų. Juk nemaža dalis čia gyvenusių išvažiavo į miestus, o miestiečiai nors ir vasarą skuba į kaimo sodybas, ir tie kaimai nors trumpam atgyja. Netrukus su pašnekovu mes pradedame kalbėti apie žemę, žemės ūkį. Šią sritį Algirdas Markaukas pažįsta puikiai, kaip ir kiekvieną žemės pėdą buvusioje teritorijoje, kurioje teko dirbti.

- Per tą laiką ūkių vadovų pasikeitė visas velnio tuzinas – 13. Buvo visokių. Vieni rūpinosi ūkiu, žmonėmis, kiti galvojo tik apie save, treti gėrė. Aš pradėjau dirbti bibliotekoj, po to mechaniku. Technika tada buvo tokia: ratinis traktorius „Vladimerec“, dabar tokių gal tik Kuboj gali pamatyti, ir vikšrinis. Po to teko padirbėti fermos vedėju, o ilgiausiai dirbau brigadininku. Žmonės stengėsi išgyventi įvairiais būdais. Juk mokėto mažai, todėl nemažai buvo ir tokių, kurie ir naminukę darė. Daug tokių buvo mano brigados teritorijoje. Kiekvienam kaime po 4-5 bravorus buvo, - sako mano pašnekovas, o kai paklausiu, ar žmonės nebijojo milicijos, jis šyptelėjęs atsakė: - vieną bravorą sunaikina, kitą pasidaro. Čia buvo žmogus, kuris tuos bravorus darydavo, tai po milicijos apsilankymo trindavo rankas, kad darbo turės. Bravorui padaryti juk reikėjo specialiai paruoštos medienos. Žinoma, kartais ir brigadininkas su saiku pavaišindavo. Jei būčiau gėręs, tai tiek metų – nuo 1957 iki 1986 – nebūčiau išdirbęs. Buvo visko tame darbe. Ir apsipykti tekdavo, vėliau žmonės pradėjo jau ir uždirbti, ir gyventi geriau. Iki 1964 metų beveik visas darbas žemės ūkyje buvo rankinis, be technikos, be agregatų. Jau paskui pradėjo tos technikos daugėti, bet tada pradėjo žmonių mažėti. Jaunimas išvažiuodavo mokytis ir dažniausia nebegrįždavo atgal į kaimą.

Stebina šio žmogaus atmintis. Puikiausiai prisimindamas žmones, jis apie kiekvieną jų gali daug įdomaus papasakoti, o ir prisiminti yra daug ką. Juk būdavo tokių metų, kai metų pabaigoje už darbą žmogus gaudavo tik ačiū.

- Nors gyvenome vargingai, bet nebuvo tokių pykčių, o ir gyvenome linksmiau, mokėjome linksmintis. Net spektaklius jaunystėje statėme. Gal todėl, kad buvome jauni į tuos vargus mažiau dėmesio kreipdavome. Su vaidinimais net į Linkmenis buvome nuvažiavę. Mano kartai teko ir karą, ir pokarį išgyventi. Laimei čia fronto linijos nebuvo, bet barnių būdavo ypač po to, kai rusų partizanai naktį geležinkelį susprogdindavo. Juk vokiečiams galėjo trūkti kantrybė ir nušluoti kaimą esantį netoli geležinkelio. Nors tie kaimo žmonės ir visai nekalti būtų buvę. O rusai, kai jau vijo vokiečius, mūsų namo kieme ir pabūklą buvo pasistatę, nes vokiečių kariai buvo kitoje Žeimenos upės pusėje. Laimei šaudymas neprasidėjo, - sako gerb. Algirdas, kuris su ypač didele meile pasakoja apie žemės dirbimą. Gal todėl, kad žemė buvo dirbama su meile ir derlių neblogą duodavo, to pakakdavo gausioms šeimoms išsimaitinti.

- Darbas visą laiką mūsų šeimoje buvo gerbiamas. Kiekvienas darbas yra garbingas, o dirbdamas brigadininku stengiausi ir žmones suprasti. Juk sakiau, ne rojuj gyvenome. Jei su žmonėmis elgsiesi žmoniškai, ir jie tuo pačiu tau atsakys. Žinoma, buvo vienas kitas, su kuriais teko ir pyktis. Stengiausi nematyti, kad žmogus karvių turi viena karvute daugiau nei leidžiama ar panašiai. Kai susigyvenome, brigada buvo kaip šeima. Tai labai svarbu. Žmogumi reikia pasitikėti, bet ir patikrinti kartais reikia, kad pasitikėjimu nebūtų piktnaudžiaujama. Kaimo žmonėms visais laikais didžiausias džiaugsmas buvo žemė, todėl gerokai liūdna, kai matai užžėlusius laukus, nedirbamą žemę. Liūdnoka, kai eidamas per kaimą gali nesutikti nė vieno žmogaus, bet matyt taip reikia, toks dabar gyvenimas, - baigdamas mūsų pokalbį sako Algirdas Aloyzas Markauskas. Tiesa, paskui dar ilgokai kalbame apie pomėgius, šeimą. Žmoną Oną sutiko savo brigadoje ir kartu jau gyvena keletą dešimtmečių. Išaugino kartu dvi dukras. Laisvalaikiu gerb. Algirdas mėgsta drožinėti iš medžio. Kokį šaukštą išdrožti – vienas juokas, o tai, ką padaro, dažniausiai išdalina. Prisimename ir tuos vienkiemius ir kaimus iš kurių tik pavadinimai žemėlapiuos telikę. Tokia kaimų tuštėjimo proceso, trukusio kelis dešimtmečius, pabaiga.

 

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis