Dar prieš 627 metus, 1387 metų vasario 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila paskelbė įsakymą, kuriame buvo skelbiama „Visus abiejų lyčių lietuvius, bet kurio luomo ir padėties mūsų valdžioje esančius Lietuvoje ir Rusijoje vesti, patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir šv. Romos bažnyčiai paklusnumą“. Taip prasidėjo Lietuvos krikštas ir jau 627 metus Lietuva priklauso katalikiškų valstybių šeimai. Sunku net įsivaizduoti, kaip daugiau nei prieš 600 metų atrodė Lietuva ir Nalšios žemė, kurios teritorijoje buvo ir Švenčionių kraštas, kaip čia vyko krikštas, bet praėjus ketvirčiui amžiaus nuo oficialios Lietuvos krikšto pradžios ir vos keliems metams po pergalingo Žalgirio mūšio, kaip manoma, kadangi dokumentų neišlikę, 1414 metais buvo įkurta Švenčionių parapija, pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Tad šiemet Švenčionių Visų Šventųjų parapija mini ir švenčia solidų 600 metų jubiliejų.

Ilgai mąsčiau, nuo ko pradėti rašyti, nes atspirties taško – dokumento, kuriame būtų aiškiai ir konkrečiai parašyta, kad prieš 600 metų Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas įsteigė Švenčionių parapiją ir pastatė čia bažnyčią – nėra, o ir prieinamos literatūros ne tiek ir daug. Gerai, kad yra prieš 13 metų 2001 m. Diemedžio leidyklos išleista istoriko Jono Juodagalvio knyga „Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas“, kurioje yra gana daug vietos skirta ir Švenčionių parapijai. Nemažai įdomių minčių yra ir Sigito Bukėno diplominiame darbe „Švenčionių bažnyčia ir parapija 19 amžiuje“. Yra dar vienas kitas dokumentas minimas mano jau minėtuose leidiniuose. Apie dar neskelbtus faktus pavyko šį bei tą sužinoti ir kalbantis su istoriku Jonu Juodagalviu.

Kaip rašo gerb. Jonas Juodagalvis, visi tyrinėtojai teigia, jog Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios ir parapijos steigėjas buvo Vytautas Didysis, tik steigimo akto originalas neišlikęs. Iš bene 23 Vytauto Didžiojo statytų bažnyčių išliko tik Veliuonos bažnyčios fundacija. Jei kituose šaltiniuose minimos dvi Švenčionių parapijos įsteigimo datos – 1392 ir 1414, tai 1867 metais išleistoje Visuotinėje lenkiškoje enciklopedijoje, Lietuvių enciklopedijoje (Bostonas) ir Tarybų Lietuvos enciklopedijoje be išlygų nurodoma, kad Švenčionių bažnyčią Aleksandras Vytautas fundavo 1414 metais. Kas žino, galbūt buvo dokumentai, kuriais remiantis ir nurodoma ši konkreti data, bet jau niekas negali užginčyti 1514 m. sausio 26 dieną Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Senojo privilegijos, kuria, kaip manoma, Švenčionių parapijos įsteigimo 100-ųjų metinių proga jis ne tik patvirtino Vytauto Didžiojo ir Kazimiero Jogailaičio fundacijas Švenčionių parapijai, bet dar pridėjo ir savo dovanojimų. Tai, kad ankstesnė fundacija buvo, galima spręsti ir iš čia pateikiamos Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Senojo Švenčionių bažnyčios fondavimo konfirmacijos akto, kurį iš lotynų kalbos į lenkų kalbą išvertė gerai žinomas tautosakininkas, etnografas, literatas, kunigas (vėliau ekskunigas) A.L.Jucevičius, kuris 1838-1840 metais buvo Švenčionių vikaru, ištraukos: „Dievo malone ŽYGIMANTAS, Lenkijos karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos ir Žemaitijos valdovas ir patvaldys ir t.t. ir t.t.

Šiuo raštu skelbiame visiems kam priklauso ypatingai kaip dabar taip ir ateities laikais apie tai žinoti geidžiantiems, kaip Mums pranešė garbusis Lukas, Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios, esančios Mūsų globoje, klebonas, jog šios bažnyčios privilegiją jo pirmtakai prarado, ir nors dabar tikrai ir ramiai visomis tai bažnyčiai priklausančiomis valdomis ir gėrybėmis naudojasi, bet norėdamas ir tolesniam laikui sau bei savo įpėdiniams tatai užtikrinti, prašė, kad Mes tą fundaciją naujomis privilegijomis patvirtintumėm. Mes tuo reikalu esame gerai apšviesti bajoro Butrimo Jakubovičiaus Nemiravičiaus, Vilniaus piliečio ir Švenčionių deržavco, taip pat ir kitų gerų patikimųjų, jog taip, kaip Mums minimasis klebonas Lukas paaiškino, Visagalio Dievo ir Visų Šventųjų su Mūsų pirmtakų Didžiojo kunigaikščio Vytauto ir šviesiausiojo Karaliaus Kazimiero, Mūsų tėvo, minimajai bažnyčiai ir dabartiniam klebonui, taip pat jo įpėdiniams visus žemiau paminėtus daiktus davėme ir užrašėme“.

Nevardysime visų bažnyčiai skirtų dovanojimų, bet iš privilegijos akto teksto matome, kad kalbama apie tai, kad prarastas fundacijos aktas tikrai buvo, ir kad bažnyčia naudojasi priklausančiomis valdomis ir gėrybėmis. O kad tada Švenčionių parapija apėmė didžiulius plotus, matome ir iš privilegijos akte minimos Dysnos. Kur Švenčionys, o kur Dysna? Net ir dabartiniu laikotarpiu tai solidus atstumas, o 15 amžiuje tai buvo iš tiesų tolimas taškas.

Dabartinės Švenčionių Visų Šventųjų parapijos ribos nusistovėjo po to, kai 1906-1907 metais buvo atskirta Švenčionėlių parapija ir Ceikinių filija, o iki tol aplink esančiose teritorijose, kurios, ko gero, priklausė Švenčionių parapijai tik Lentupiuose parapija įsteigta 15 amžiuje 1459 metais, o kitos jau 16 amžiuje. Tverečiaus - 1501 m., Daugėliškio – 1511 m., Joniškio – 1526 m., kitos dar vėliau: Adutiškio – 1608 m., Palūšės – 1750 m., Pavoverės – 1775 m., Mielagėnų – 1779 m., Strūnaičio – 1781 m. Tad jau vien iš išvardytų teritorijų, kuriose parapijos atsirado vėliau, galime pabandyti įsivaizduoti prieš 600 metų įsteigtos Švenčionių Visų Šventųjų parapijos dydį. Nemažai joje ir parapijiečių gyveno. 1875 metais jų buvo 12 tūkst. 14, 1880 metais – 13 tūkst. 88, o 1901 m. – net 16 tūkst. 830 parapijiečių.

Dabartinio parapijos klebono Vido Smagurausko duomenimis, dabar parapijoje yra apie 4700 tikinčiųjų. Mažėjant žmonių, sunkiau ir parapijai išsilaikyti, nes per visas valdžių ir santvarkų kaitas neliko nei turėtų žemių, nei valstiečių, nei ežerų, nei dvarų ar dvarelių.

Kalbėdami apie Švenčionių parapiją, negalime nepaminėti ir vieno iš rimčiausių fundatorių – Kijevo vaivados, Vilniaus tijūno Butrimo Nemirovičiaus, kuris su žmona Marina padovanojo Švenčionių bažnyčiai altariją, šv. Onos altorių, Švenčionyse smuklę ir namą su keliomis prievolinėmis šeimomis ir t.t., o po mirties – ir Ceikinių dvarą. Tiesa, dvarą 1542 m. atsiėmė Stanislovas Devaina, sumokėjęs 10 pakų lietuviškų monetų.

Švenčionių parapija, kaip ir visas Švenčionių kraštas, kaip ir ši Nalšios žemės dalis, vis atsidurdavo įvairiausių istorinių įvykių, karų ir sukilimų verpetuose. Bažnyčios šventoriuje guli palaidotas 1831 m. sukilėlis kunigas Anupras Labutis. Švenčionių parapija ne vieną šimtmetį priklausė Breslaujos dekanatui, o 1801 metais buvo sudarytas Švenčionių dekanatas. Tad ir Švenčionių dekanatui jau daugiau nei 200 metų.

O grįžtant į pradžių pradžią, į tą laikotarpį, kai buvo krikštijama Lietuva ir Švenčionių kraštas, kai buvo įsteigta Švenčionių parapija, matyt, reikia pasakyti, kad čia gyvenę ir pagoniškiems dievams meldęsi mūsų protėviai ne per vieną dieną tapo uoliais katalikais, bet Švenčionių parapija, išlaikiusi visus išbandymus, savo 600 metų jubiliejų švęs 2014 m. birželio 15 dieną.

Algis JAKŠTAS