Švenčionių socialinių paslaugų centro dienos centras „Verdenė“ visada lyg magnetas traukė ir traukia lankytojus, bet skiriantis centrui į du nemažai daliai dienos centro lankytojų kilo nemažai nerimo, nes ne tik Švenčionių socialinių paslaugų centras buvo padalintas į du – Švenčionių ir Švenčionėlių, - bet keitėsi ir darbuotojai. Pasikeitė ir socialinė darbuotoja, dirbanti dienos centre „Verdenė“. Vietoj išėjusios į Švenčionėlius, dirbti pradėjo Jolita Morozienė. Bet nerimauta buvo be reikalo, nes ne iš išskaičiavimo, o pagal pašaukimą dirbanti Jolita Morozienė greitai surado bendrą kalbą su dienos centro „Verdenė“ lankytojais, ir darbas dienos centre virte verda, o tai, kad savo naująją socialinę darbuotoją dienos centro lankytojai myli, įsitikinau apsilankęs. Tuo pačiu jiems atsako ir Jolita.

- Manau, kad esu kūrybinga asmenybė ir tai, ką moku ir sugebu, stengiuosi perduoti dienos centro „Verdenė“ lankytojams. Moku nerti, siuvinėti, megzti, norinčius ir dekupažo paslapčių galiu išmokyti. Kas nori tuo užsiimti, yra laukiami dienos centre „Verdenė“, - pradėdama mūsų pokalbį sako Jolita.

- Ar darbas, kurį dirbi, - iš pašaukimo?

Pati esu švenčioniškė, man patinka čia gyventi, čia mano šeima, o darbas, kurį dirbu, man patinka ir, manau, galiu drąsiai pasakyti, kad dirbu iš pašaukimo. Dabar dienos centrą lanko 48 žmonės ir, manau, visi čia jaučiasi kaip namuose. Faktiškai dienos centre „Verdenė“ užsiėmimai vyksta kas dieną. Mes ne tik rankdarbiais užsiimame, bet ir dainuojame, ir humoro grupė yra. Visi čia gali rasti sau mielą užsiėmimą, bet svarbiausia yra galimybė bendrauti, o to bendravimo labai trūksta vienišiems žmonėms. Atėję į dienos centrą jie užpildo šią spragą.

- Jolita, ar siūlydama kažką naujo atsižvelgi į žmonių poreikius, pomėgius?

- Žinoma. Kaipgi kitaip? Svarbiausia, reikia žmogų kantriai išklausyti. Juk jiems taip reikia išsipasakoti. Man darbas su vyresnio amžiaus žmonėmis prie širdies. Metus dirbau senelių globos namuose. Jie ir dabar ateina čia ir sako: „Ko iš mūsų pabėgai? Mums tavęs trūksta“. Beje, kas dėl išsilavinimo, tai esu baigusi socialinį darbą ir dirbu pagal specialybę. Man mano darbas patinka ir norėčiau, kad į dienos centrą ateitų dar daugiau žmonių, nes čia vietos užteks visiems, o kuo mūsų bus daugiau, tuo bus įdomiau. Tad tuos, kurie dar dvejoja, kviečiu ateiti. Džiaugiuosi, kad ir iš senelių globos namų ateina. Norėčiau kažkaip ištraukti iš namų vienišus, neįgalius ir visus kitus, norinčius bendrauti, kurti. Didelė problema, kad žmonės dažnai bijo peržengti savotišką baimės ribą, kai žmogus, ilgai gyvenęs vienas, praranda bendravimo įgūdžius, jam tiesiog neramu ir baisoka pagalvojus, kaip čia bus, kaip reikės bendrauti, bet kai ateina, greitai ta baimė dingsta, ir mes stengiamės padėti.

- Ar ateina jaunesnio amžiaus žmonių, turinčių negalią?

- Taip, ateina ir atvažiuoja net iš Adutiškio. Nežinau, kodėl aš pati neturiu problemų bendraudama su įvairaus amžiaus žmonėmis. Gal kad dirbu mėgstamą darbą taip išeina, o dabar bandau surasti sąlyčio taškus tarp skirtingo amžiaus žmonių ir tikiu, kad su laiku nepaisant skirtingo amžiaus visi dienos centro „Verdenė“ lankytojai bus kaip viena šeima, - žaviai šypsodamasi sako Švenčionių socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Jolita Morozienė ir atsisveikinusi nuskuba pas tuos žmones, kurie dienos centrą „Verdenė“ laiko savo antrais namais. Juk čia ne tik vyksta užsiėmimai, bet ir švenčiamos šventės, čia bendraujama, čia ieškoma sąlyčio taškų ir, esant reikalui ar atsitikus nelaimei, visada stengiamasi padėti, užjausti. O kai pasiklausai Jolitos pasakojimo su meile apie žmones, su kuriais bendrauja, kurie jai atveria savo širdį, žinodami, kad ta paslaptis bus išsaugota supranti, kad dienos centras „Verdenė“ lyg Švenčionių aukštumoje čiurlenantis Verdenės šaltinis pulsuos gyvybe ir čia atėję nauji žmonės įsilies į senbuvių ratą.

Algis JAKŠTAS