Mes turime 300 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2818
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13005
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89035
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Atgimstančios gamtos takais Žeimenos ištakų link

2014 m. gegužės 17 d. šeštadienis Nr. 37 (1375)

Netruko prabėgti beveik trys mėnesiai nuo paskutinio, tąsyk Pusiaužiemiui skirto žygio, o Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras Rytų Aukštaitijos gamtos mylėtojus ir vėl pakvietė į turistinį-pažintinį žygį ,,Žeimenos aukštupio maršrutu“. Tik šį kartą žygis buvo skirtas gero Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro pagalbininko ir partnerio veiklos jubiliejui - Aukštaitijos nacionalinio parko 40-mečiui. Vertėtų priminti, kad Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras, įsikūręs šalia Žeimenos ištakų, yra šio parko teritorijos pietiniame pakraštyje, todėl visai neatsitiktinai ir gimė mintis pasiūlyti visuomenei artimiau susipažindinti būtent su Kaltanėnų krašto apylinkių pažintiniais objektais. Dėl to balandžio 12 d., Verbų sekmadienio išvakarėse, suradusiems laisvo laiko minutėlę entuziastams iš Vilniaus, Kauno, Visagino, Ignalinos miestų bei Ignalinos ir Švenčionių rajonų teko nelengvas išbandymas - pėstute nukeliauti apie 20 km atstumą. Tačiau tokią ilgą kelionę paįvairino galimybė savo akimis pamatyti gamtoje pirmuosius gana ankstyvo pavasario ženklus, pažinti mažai išvaikščiotus Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos pietinės dalies kampelius žingsniuojant kažkieno kažkada pramintais paupių takeliais ar miško keliukais... Renginys buvo savaip linksmas dar ir tuo, kad jame dalyvavo net keturkojai žmonių draugai – savo šeimininkus visos kelionės metu ištikimai lydėjo du šunys. Bet apie viską reikėtų papasakoti nuo pradžių...

Žygio dieną didžiausią nerimą kėlė oro sąlygos – labai jau norėjosi, kad pavasariškų orų nepastovumas nesutrukdytų įgyvendinti sumanymo. Tačiau nuogąstauta be reikalo – diena pasitaikė išties palanki kelionei: be lietaus, su gaivinančio vėjo gūsiu ar retkarčiais pro debesis plykstelėjančios saulės akinančiu šypsniu. Prie arbatos ar kavos puodelio besišnekučiuojantiems žygio dalyviams – suaugusiems ir vaikams - Kaltanėnų ugdymo ir turizmo direktorius Kęstutis Lisauskas pristatė žygio maršrutą, o Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjas Linas Stanaitis trumpai papasakojo apie seniausios Lietuvoje saugomos teritorijos įkūrimą ir veiklą. Pristatymui pasibaigus, žygio dalyviai mokykliniu autobusu buvo pavėžinti iki pradinio maršruto taško.

Pirmasis žygio dalyvius pasitiko Bruknynės vandens malūnas, pastatytas ant kairiojo Žeimenos upės intako – Šventelės. Šis Aukštaitijos nacionalinio parko pušynų apsuptas statinys saugomas kaip 18 a. technikos paminklas. Žvelgiant į malūną, iš praeities dulkių buvo prikelta jo atsiradimo istorija, o savininkui pasiūlius, pasižvalgyta ir po saugomo objekto vidų. Taip pat prisiminta, kad metams bėgant, malūnas vis keitė šeimininkus, o pats tebestovi kaip ilgaamžiškumo simbolis. Dabar Bruknynės vandens malūnas priklauso paskutinio malūnininko H.Talunčio šeimai.

Nutolus vandens malūno kaskadų šniokštimui ir priartėjus prie geležinkelio linijos „Vilnius-Utena“, keliautojai trumpam stabtelėjo ant tilto, nutiesto per Šventelės upelę – ji ten, gana žemai, vis skubėjo savo vandenis plukdyti tolyn... Ir žygeiviai, Šventelės tėkmės vedini, pasuko paupiu. Čia ne vieną netikėtai pradžiugino bei nustebino pražydusio nuodingojo žalčialunkio krūmokšnis – ryškiai rožiniais žiedlapiais nubarstytos šakelės labai išsiskyrė dar nykokame, pilkai rusvame paupio fone. O paėjus šiek tiek tolyn, daugumos žvilgsnį patraukė upelės šlaite besiveržiantys šaltinėliai ar melsvomis švieselėmis sužibusios žibuoklių akys...

Netrukus keliautojus pasitiko antras tiltas per Šventelės upelę, tik šįsyk medinis, bejungiąs abudu upės krantus ties Buivydų kaimu. Netoliese, kaimo pietrytinėje pusėje, matyti prisiglaudęs nedidelis Telio ežeras, kuris upeliu jungiasi su Žeimena. Reikėtų skaitytojams priminti, jog toks mažas kaimelis turi net trumputį padavimą, paaiškinantį šios vietovės pavadinimo kilmę (sud. Norbertas Vėlius, Lietuvių liaudies padavimai „Ežeras ant milžino delno“, 232. Buivydai, „Mintis“, Vilnius, 1995 m).

Aplankę kaimą, žygio dalyviai pasuko į kairę pusę: čia braudamiesi pro suvešėjusias krūmokšnių atžalas, palikdami žemumoje tebeslūgsančio sniego pėdsakus, eidami pelkėtų paupio pievų pakraščiu, aplenkė ant smėlingos kalvos berymantį Slabadiškės kaimą, o šalia jo – mažytį pelkėtą Buivydų ežerėlį. Kitoje upės pusėje, tolumoje, pasislėpęs liko gana nemažas Jusių kaimas. Pasak vietinių gyventojų atsiminimų, prieš kelias dešimtis metų šiuos abu kaimus, atskirtus Žeimenos upės, jungė medinis tiltas, kurio pėdsakų dabar jau nebeaptiktume.

Pakeliui sutinkamos natūralios gamtinės kliūtys dažnai priversdavo keliautojų būrį išsisklaidyti plačiau ar išsirikiuoti eilute – taip žingsnis po žingsnio surastos miško samanų pataluose tai išryškėjančios, tai vėl pradingstančios senųjų takų gijos, vedančios per šimtamečių eglių ar pušų karaliją Žeimenos upės link. Ši kai kuriose vietose sunkiau praeinama ir gūdoka sengirė – tikra palaima baikštiems paukščiams ar atokaus prieglobsčio beieškantiems žvėrims. Tokiose retokai žmogaus aplankomose vietose, turinčiose ir neoficialius, tik vietinių gyventojų vartojamus pavadinimus, buvo galima aptikti uoksų išvarpytas ar „raganos šluota“ pasipuošusias senoles pušis, o šie faktai sufleravo, jog didelė surengto žygio maršruto dalis vingiavo Žeimenos botaninio-zoologinio draustinio ribose.

Prasibrovus pro tankmę, prieš akis keliautojams atsivėrė švariausios Lietuvos upės -Žeimenos – šešių vingių peizažas. Ankstyvas pavasaris – palankus metas norintiems pasigrožėti krašto panorama, nes, kol nesužaliavo lapuočiai, galima pamatyti tai, ko neįmanoma išvysti šiltuoju metų laiku. Čia – atokvėpio akimirka ir bendra renginio dalyvių fotografija. Po to dar keliolika minučių kelio mišku – ir vėl visus pasitiko upė bei garuojančios turistinės sriubos aromatas. Pusvalandis poilsio keliautojams leido šiek tiek atgauti jėgas, pasidalinti įspūdžiais ar tiesiog pasimėgauti pavasarinio miško kvapų prisodrinta ramybe...

Pailsėjus kelionė pratęsta iki Luknos kaimo, įsikūrusio Žeimenos ir Luknelės upių santakoje. Netoliese – dar vieno buvusio medinio tilto liekanos, senukas ąžuolas bei mažytis bevardis ežerėlis, tebesaugantis vis dar neįrodytą atsiradimo tiesą. Šioje vietoje Žeimenos upė, kaip natūrali riba, atskiria Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų teritorijas.

Tęsiant kelionę, toliau kelias nuvingiavo vėl mišku, atokiau nuo upės, priartėdamas prie kadaise iš vienkiemio išaugusio Seniškio kaimo, įsispraudusio tarp dviejų nedidukų ežerų: Beržinio ir Salinio. Būtent Salinio ežeras gamtininkams ir visiems gamtos mylėtojams svarbus tuo, kad jame auga gana retas augalas, įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą – ežerinė lobelija (lot. Lobelia dortmanna). Šis augalas auga tik dviejuose Kaltanėnų seniūnijos nekalkėtuose, nedumblėtuose ežeruose, todėl visai pelnytai puikuojasi Kaltanėnų herbe.

Netikėtai ką pralinksmino, o ką gal išgąsdino paežerėje visai nelauktai pasirodęs žaltys: nors ir labai skubėjo pasislėpti sausose pernykštėse žolėse, visgi vienam iš dalyvių pavyko jį sučiupti ir iš arčiau parodyti smalsuoliams. Galbūt savaip įdomaus ir šiek tiek keisto sutapimo – surasto žydinčio žalčialunkio krūmelio ir paežerėje besiraitančio žalčio – dėka šių metų pavasaris reprezentuoja save?..

Palikę žemiau snaudžiantį Salinio ežerą, žygio dalyviai vėl prisiartino prie Žeimenos upės skardžio, kurio apačioje, išrietusi nemažą lanką, ramiai savo vaga sroveno šio krašto upių ir upelių motina, o skardžio aplinkoje surastos bebrų dantų ir pėdsakų žymės liudijo, kad čia virte verda intensyvus gamtos gyvenimas. Palikę didįjį skardį, toliau keliautojai patraukė kelio atkarpa, vedančia Kaltanėnų pusėn, tik pakeliui dar pora kartų susitikdami su Žeimena ties Naujosios Brastos ir Šakališkės kaimais.

Saulei pasukus į vakarus, žygio dalyviai aplankė paskutinę šeštadieninio šurmulio pažadintą, jaukią paupio „ūlyčią“– gatvinį Šakališkės kaimą. Čia jie susipažino su upės senvage bei šalia jos prisiglaudusio kaimo aplinka: ties kaimu, iš vakarų pusės, į Žeimeną įteka pirmasis dešinysis jos intakas – Kiauna, toje pat pusėje, pasak archeologų, buvusi ir akmens amžiaus gyvenvietė.

Taip viso žygio metu keliaudami „prieš srovę“ palei Žeimeną link jos ištakų, pėstieji netruko priartėti prie Kaltanėnų miestelio. Tiesa, pakeliui, Kaltanėnų kapinėse, stabtelėjo prie knygnešio kunigo Jono Burbos kapo. Aktyviai darbuodamasis šis šviesuolis daug gero nuveikė ne tik Kaltanėnų žemei, bet ir visam Švenčionių kraštui: organizavo lietuviškos spaudos platinimą, itin garsėjo savo pamokslais bei kita švietėjiška veikla, todėl neatsitiktinai jo pavardė yra įrašyta Knygnešių sienelėje, esančioje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

Tęsdami žygį prieš keletą metų nutiestu Kaltanėnų miestelio pėsčiųjų-dviračių taku, keliautojai dar kartą pasuko prie Žeimenos, įsitikindami faktu, jog pagrindinė šio miestelio gatvė susiformavo būtent pagal upės vagą. Pėsčiųjų tilteliu pasiekę kitame upės krante esantį miestelio pliažą ir išvydę dar vienos Žeimenos senvagės pėdsakus, žygeiviai priartėjo prie Kaltanėnų dvarvietės, kurioje tebestovi išlikęs vienintelis buvusio dvaro statinys, 19 a. architektūros paminklas – liaudiško klasicizmo stiliaus medinis dvaro svirnas. Tiesa, Europos Sąjungos finansuojamų projektų dėka pamažu buvusi dvarvietė žada atgimti – kas žino: gal po metų, kitų ši vieta taps visuomenės traukos centru... Einant toliau - Kaltanėnų miestelio sankryža, dar vienas tiltas per Žeimeną, o jį perėjus, kairiajame Žeimenos upės krante dangų remia Kaltanėnų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia, pastatyta buvusio pranciškonų vienuolyno vietoje. Už jos jau ranka pasiekiama buvusi miestelio turgaus aikštė – urbanistikos paminklas. Akligatvinio tipo aikštės (beje, vienintelės tokio tipo visoje Lietuvoje) gale – senosios Kaltanėnų mokyklos pastatas, o už jo – Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras – paskutinis šio žygio maršruto taškas.

Apibendrindami turistinį-pažintinį renginį, jo organizatoriai dėkojo visiems dalyvavusiems atminimui įteikdami Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro specialistų parengtą informacinę brošiūrą ,,Kaltanėnai – istorinės Nalšios žemės, Rytų Lietuvos ir Švenčionių krašto dalelė“, tapusią jau simboline dovanėle organizuojamų žygių dalyviams. O kadangi tokio pobūdžio renginiai tampa vis labiau populiarūs, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro specialistai žada ir ateityje rengti turiningus, aktyvų keliavimo būdą skatinančius pažintinius žygius siekdami visuomenei pristatyti savo kraštą.

Danutė RASTENIENĖ

 
Reklaminis skydelis