Savanorystės pagrindas – ne asmeninės ar materialinės naudos paieškos, o kilnus siekis padėti kitam. Todėl savanorystė laikoma viena iš pilietinės visuomenės sudedamųjų dalių ir kodėl asmeninė iniciatyva, kylanti iš paties žmogaus pastangų, yra taip gerbiama ir vertinama.

Balandžio 11 d. pirmą kartą Lietuvos socialinio darbo istorijoje vyko „Geriausio socialinio darbuotojo rinkimai“. Rinkimų pradžios ir pabaigos datos parinktos simboliškai – prasidėjo rugsėjo mėn. 27 dieną – socialinių darbuotojų dieną, ir tęsėsi iki kovo 18 dienos (JTO paskelbta socialinio darbo diena). Kandidatus konkursui galėjo siūlyti visos socialinių paslaugų įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės, seniūnijos ir bendruomenės, visi Lietuvos gyventojai. Šios gražios akcijos iniciatorė ir steigėja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija „Gerumo žvaigždėmis“ apdovanojo geriausius šalies socialinius darbuotojus. „Socialinio darbuotojo veikla yra nepaprastai prasminga ir kilni – ji reiškia pagarbą ir meilę žmogui, padeda kurti gražesnį ir tvaresnį rytojų. Dėkoju už Jūsų atsidavimą, šilumą ir pastangas dirbant šį sunkų, bet prasmingą darbą. Nuoširdžiai tikiu, kad visi čia esantys socialiniai darbuotojai yra verti Gerumo Žvaigždės“, – šventės metu kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Iš viso buvo apdovanoti 8 asmenys, iš kurių 6 - socialiniai darbuotojai, o kiti du asmenys gavo apdovanojimą pagal specialią nominaciją. Socialiniai darbuotojai „Gerumo žvaigždes“ pelnė už darbą su vaikais, darbą su senjorais, darbą su neįgaliaisiais, darbą su šeimomis, darbą su patiriančiais krizę bei už darbą su bendruomene. Atskiros „Gerumo žvaigždės“ buvo įteiktos pagal nominacijas „Neįgaliųjų pagalba neįgaliesiems“ ir „Už darbą su savanoriais“. Džiugu pranešti, kad pastarąją nominaciją pelnė Švenčionių miesto gyventoja, studentė, aktyvi visuomeninių ir jaunimo organizacijų narė Kristina Spiridonovaitė. „Gerumo žvaigždė“ yra aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas, skiriamas už ypatingus nuopelnus. Kristina Spiridonovaitė apdovanojimą atsiėmė LNK studijoje, specialiai tam skirtame renginyje.

Apie savanorystę bei aktyvią visuomeninę veiklą kalba bei įspūdžiais iš renginio dalinasi „Gerumo žvaigždės“ laimėtoja Kristina Spiridonovaitė.

Kristina, trumpai apibūdink savo dabartinę veiklą.

Studijuoju Socialinių mokslų kolegijoje kūrybos ir pramogų industrijų specialybę. Esu pirmakursė. Ilgą laiką priklausiau Švenčionių rajono savivaldybės jaunimo reikalų tarybai, todėl ir dabar stengiuosi atstovauti jaunimo interesams Švenčionių rajone, taip pat jaunimo organizacijai DARBAS ir Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos skautams. Neoficialiai savanoriauju Labdaros ir paramos fonde „Algojimas“ - padedu vaikams su negalia rengti šventes, su jais dalyvauju įvairiuose užsiėmimuose. Savanoriškai lankausi Švenčionių rajono vaikų globos namuose Pabradėje,  Švenčionėliuose ir Švenčionyse. Ten su vaikais  žaidžiam, šokam ir kitaip smagiai bei turiningai leidžiam laiką. Padedu rajono kaimų bendruomenių jaunimui organizuojant renginius – stengiuosi juos įtraukti į rajono jaunimo gyvenimą, prisidedu prie Švenčionių kultūros centro organizuojamų renginių.

Esi aktyvi jaunimo organizacijos DARBAS (JOD) Švenčionių skyriaus narė, studentė, daugybės renginių savanorė. Ar lieka laisvo laiko nuo intensyvios visuomeninės veiklos?

Nėra per mažai laiko, yra tik per mažai noro. Noro man netrūksta, todėl laisvo laiko tikrai randu.

Papasakok plačiau, kaip atrodo savanorės darbas. Ar laikomasi kažkokio nustatyto grafiko, ar visą darbą koordinuoji savarankiškai?

Savanorės darbas? Net nežinau, kaip tai paaiškinti. Dažniausiai man paskambina ir paprašo pagalbos, o aš einu ir darau. Jei kartais pati atrandu laisvą minutę – skambinu ir siūlau savo idėjas. Grafikas yra visiškai laisvas, juk veikla savanoriška. Kita vertus, jei ne mūsų jaunimo reikalų koordinatorė Inga Varnienė, savarankiškai nesužinočiau apie tiek iniciatyvų. Ji dažnai man praneša apie renginius, būsimas veiklas, todėl kartais planuojame ir veikiame kartu. Darbo procesas vyksta labai įvairiai, dinamiškai ir be jokio pastovumo, todėl tai teikia atradimo džiaugsmą.

Jaunimas savanorystės ilgą laiką nelaikė madingu užsiėmimu ir tik dabar susidomėjimas ja sparčiai auga. Kaip manai - kodėl?

Gal ir anksčiau susidomėjimas buvo, tačiau informacijos trūkumas taip pat padarė savo. Dabar susidomėjus savanoryste informaciją galima susirasti internete, pasiskaityti spaudoje, skelbimuose, pamatyti reklamą televizijoje – tik eik ir daryk. Manau, ne tik susidomėjimas, bet ir poreikis padidėjo, nes jaunas žmogus nori gauti naujų žinių, gebėjimų. Ir jam tai naudinga, ir užsakovui. Puikus derinys.

Kada atsirado tavo noras savanoriauti? Kodėl susidomėjai?

Galbūt nuskambės juokingai, bet jau tuomet, kai lankiau darželį. Žinoma, ten nebūdavo nieko rimto, viskas prasidėjo nuo mažų vaikiškų švenčių. Visgi labiausiai link to mane pastūmėjo mama, įkūrusi skautų būrelį mokykloje. Taip nuo pirmos klasės tapau skaute, kuria tebeesu iki šiol, o skautai viską daro savanoriškai, tarpusavyje bendrauja lyg šeima, kokia mes visi ir buvome – tai mane beprotiškai sužavėjo. Būdami kartu pasižadėjome tarnauti DIEVUI, mylėti TĖVYNĘ ir padėti ARTIMUI. Duoto žodžio aš visada laikausi, todėl negaliu liautis to daryt iki dabar. Kitas žmogus, mane dar labiau suartinęs su savanoriška veikla (tik platesniu profiliu), buvo jaunimo reikalų koordinatorė Inga. Atsidūriau laiku ir vietoje. Būdama devintoje klasėje susipažinau su ja ir net nepajutau, kaip mano žodyne žodis „ne“ pasikeitė į „taip“ ir „aišku, darom“. Į kultūrinę veiklą įtraukė begalinis noras būti scenoje, kalbėti, teikti kitiems džiaugsmą renginių metu. Taip prasidėjo veikla Švenčionių miesto kultūros centre. Taigi mano susidomėjimą savanoriška veikla stimuliavo šie trys faktoriai.

Kiek laiko per savaitę ar mėnesį užima savanoriavimas įvairiose visuomeninėse organizacijose?

Niekada nėra tikslaus laiko, būna įvairiai. Kartais vakare grįžusi po paskaitų iki paryčių dar kažką veikiu, planuoju, o kartais suspėju savo veiklą sutalpinti ir iki vakaro. Pasitaiko, kad ir prieš paskaitas kažką darau, o kartais atsiranda tokių veiklų, kurioms reikia paskirti ir paskaitų laiką, nors to vengiu, nes tai, ką studijuoju, man yra labai įdomu ir nenoriu praleisti paskaitų. Stengiuosi spėti visur.

LNK studijoje tau įteikė „Gerumo žvaigždę“. Koks jausmas, kai tave įvertina tokiu aukštu apdovanojimu?

Nuoširdžiai – man buvo šokas. Tikrai nesitikėjau, kad esu vertesnė už kitus pretendentus. Sau esu labai reikli ir, kad ir ką bedaryčiau, man vis tiek atrodo, kad galima ir daugiau, ir geriau, todėl man buvo labai sunku suvokti, kad nominaciją gavau tikrai aš. Tai tikrai aukštas apdovanojimas. Savanorystė yra mano kasdienybė, todėl net nejaučiau, kad nusipelniau įvertinimo už tai.

Julija KURILAITĖ