Mes turime 327 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5422
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19282
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91639
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Afganistano žemėje – su taikos misija

2011 m. rugpjūčio 13 d., šeštadienis Nr. 59 (1106)

Apie autorių

Vytautas Ruzgas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto direktorius, docentas, daktaras, kviečių selekcininkas, 2011 metų Nacionalinės mokslo premijos laureatas, gimė ir augo Švenčionių rajone. 1969 m. baigė Cirkliškio žemės ūkio technikumo agronomijos specialybę, vėliau - Žemės ūkio akademiją.

 

Fortas

Šių metų liepos mėnesyje mūsų grupė – Remigijus Bagdonas, Žemės ūkio ministerijos vyresnysis specialistas, Egidijus Pumputis – Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos skyriaus vedėjo pavaduotojas ir aš, kaip pagrindinis konsultantas, lankėmės Afganistano Goro provincijoje. Tai buvo mūsų pirmasis vizitas pagal Užsienio reikalų bei Žemės ūkio ministerijų projektą „Pagalba Afganistano Respublikos Goro provincijos gyventojams ugdant jų gebėjimus didinti žemės ūkio produktyvumą“. Rudenį turėsime vykti dar kartą.
Prisipažinsiu – iš pradžių pasiūlymas vykti į Goro provinciją, už kurios atkūrimą atsakinga Lietuva, šokiravo: vis dėlto Afganistanas yra šalis, kurioje vyksta koviniai veiksmai, teroristinis karas. Dalyvauti Goro atkūrimo programoje Lietuvai yra savotiškas iššūkis. Iššūkis yra ir kiekvienam, vykstančiam į šią šalį.

Mūsų delegacija, atvykusi misijai gaivinti Goro provincijos žemės ūkį, gyveno vadinamajame Čagčarano PAG‘e. Pažodžiui tariant, PAG‘as yra provincijos atkūrimo grupė – zona, kurioje gyvena lietuvių kariai, atliekantys misiją. Mes tą teritoriją vadinome tiesiog fortu. Ji aptverta kelių metrų aukščio, apie pusantro- dviejų metrų pločio neperšaunama tvora ir akylai saugoma karinių postų. Anapus tvoros tvyro karo tvaikas. Nė žingsnio iš forto negalima žengti be šarvuotos liemenės, šalmo ir palydos. Miegojome kareiviškose lovose, man, kažkada tarnavusiam tarybinėje armijoje, tai buvo lyg grįžimas į tolimą praeitį.

 

Draugiški kariai

Nustebino karių draugiškumas ir kultūra, kuri yra neatpažįstamai pasikeitusi, palyginus su anais laikais. Per visą buvimo laikotarpį negirdėjau nė vieno keiksmažodžio, kaip buvo įprasta tarybinėje armijoje. Nesakau, kad ten niekas neištaria stipresnio žodžio, bet tai nėra visuotinis reiškinys. Čagčarano PAG‘e nėra nervinės aplinkos – nei riksmų, nei beprotiško skubėjimo, nei lėkimo. Viskas daroma labai tiksliai ir ramiai, atidžiai, susikaupus. Lietuvių karių vadai pietauja kartu su kariais, gyvenama be jokio dirbtinio pasipūtimo.

Nežiūrint profesinio karių ramumo, vis tik ten jauti, kad gyveni teroristinio karo apsuptyje. Fortas nuolat budi, tą primena griežta kontrolės sistema, visada parengtos slėptuvės, įrengtos pavojaus atvejams. Naktimis neuždegamos išorinės šviesos. Vaikščioti lauke nedraudžiama, bet reikia pasikliauti mėnulio šviesa (vasarą naktys čia giedros) arba specialiu mažu žibintuvėliu. Laimei, per tą savaitę lietuvių zonoje nieko bloga nenutiko.

 

Afganai lietuviams palankūs

Forte dirba apie pusšimtis afganų – stato įtvirtinimus, namus, atlieka kitus darbus, džiaugiasi lietuvių karių buvimu Gore ir galimybe užsidirbti pinigų. Taigi vietiniai afganai mums yra palankūs. Afganams atvira ir lietuvių karių ligoninė, kur dirba lietuvių karo ir civiliai gydytojai. Ją aplankę matėme nemažai vietinių, beje, į ligoninę, kaip ir kitur, moterys eina tik su vyrų palyda.

Susitikome su vietiniais afganais – žemės ūkio departamento ir Čagčarano aukštosios mokyklos atstovais. Jie – mūsų projekto partneriai. Kviestieji susirinko noriai, kalbėjome ilgai ir, atrodo, nuoširdžiai. Kadangi visų klausimų aptarti nespėjome, dar susitikome ir antrąją dieną. Bendrauti su jais padėjo vertėjas. Pamatėme, kad Afganai nenori kariauti, jie trokšta dirbti, sėti, arti, kurti verslą. Tai mus gerai nuteikė. Maždaug 97 procentai Goro provincijos afganų užsiima žemės ūkiu, nors dirbamos žemės tėra labai mažas procentas (apie 20 tūkstančių hektarų). Augina javus, truputį žolių, turi šiek tiek karvių, iš kurių melžia per dieną po 2-3 litrus pieno. Pagrindinis gyvulys Goro provincijoje – avis.

 

Mokykla pranoko vaizduotę

Pagal mūsų projekto gaires nuvykome į Čagčarano aukštąją (kaip pabrėždavo patys afganai) mokyklą. Atsižvelgiant į realybę važiavome lydimi dviejų šarvuočių su dvejomis šarvuotomis Toyotomis. Žinoma, su šalmais ir liemenėmis, kuriuos galime nusiimti tik atvykę į uždaras patalpas. Toks ginkluotas būrys lyg ir keistokas vykstant į svečius, bet vietinių tai nė kiek nevaržo – jie pripratę. Atvykus kariai įvertina situaciją ir tik tada duoda leidimą išlipti iš mašinų. Šeimininkai kantriai laukia.

Mokykla pranoko mūsų vaizduotę ir sugrąžino į Afganistano realybę. Mokomosios patalpos yra didelėse palapinėse, kur mums auditorijas priminė tik konferencinio stiliaus stalai ir lentos, skirtos rašyti kreida. Bendrabutis – didelė palapinė su kilimais ant žemės, joje miega ir valgo 140 jaunuolių. Bendravo su mumis draugiškai ir gana smalsiai. Pamatėme, kad mokykla turi du kompiuterius ir apie 100 knygų bibliotekėlę. Mokyklai reikia daug ko, pirmiausia – žemės, reikia padargų, priemonių, mašinų. Afganistanas tik stojasi ant kojų.

 

Dirvožemio bandiniai – iš keturių zonų

Paskutinis vizito į Goro provinciją tikslas – paimti dirvožemio bandinius ir nustatyti jo kokybę Lietuvoje. Tam surengėme ekspediciją į laukus, prieš tai parinkę teritoriją provincijos žemėlapyje. Keliavome į rytus lydimi karių palydovų. Mūsų kavalkada, stebint iš šalies, atrodė keistokai. Priekyje ir gale – šarvuočiai su parengtais kulkosvaidžiais, du džipai, būrys karių ir trys šalmuoti- šarvuoti žmonės darantys kažką žemėje. Dėl visa ko turėjome vertėją, kurio pirmiausia prireikė kalbėti su policininku, atėjusiu iš posto patikrinti mūsų keistų veiksmų, bei ūkininku, kurio žemėje vykdėme savo operaciją. Kiti plotai buvo tuo metu be šeimininkų ir mums nereikėjo gaišti.

Važiavome vingiuojančiu keliu tarp kalnų ir slėnio, kuris padalintas į kvadratinės formos laukus. Auginama daugiausia kviečių, yra truputis bulvių, persikinių dobilų ir liucernų. Dirvožemio bandinius rinkome iš keturių zonų – priekalnės ir dar trijų link upės. Dirvožemiai iš išvaizdos pakankamai geri, drėkinami ne iš apačioje tekančios upės, bet iš kalnų tekančių upelių, kurie yra didelė vertybė, nes nereikia vandens kėlimo įrenginių. Užtenka iškastų griovelių, kuriais nuvedamas vanduo į mažais pylimukais apjuostus 2-5 arų laukelius. Paliejus laukelį, pylimuko prakasa užlyginama ir iškasama nauja pralaida vandeniui į kitą laukelį. Vienintelis hidroreguliavimo padargas – kastuvas. Bulvės yra auginamos ant neįprastai aukštų vagų, į kurias galima būtų nukreipti vandenį ir nesupūdyti gumbų. Beje, bulvės buvo ką tik patręštos salietra.

 

Derlių galima ženkliai padidinti

Mūsų pastebėjimais, kuriuos po projekto pateiksime Goro provincijos vadovybei, bei mokymų antro vizito metu, jų augalų derlių galima ženkliai padidinti. Pirmiausia jiems reikėtų įdiegti sėklininkystės sistemą ir oficialų augalų veislių tyrimą, kad galėtų atrinkti, kas geriausia tinka jų žemėms. Antra problema – piktžolės, kurios dabar nustelbia daug kultūrinių augalų derliaus bei sunaudoja nemažai vandens. Trečia – reikėtų pradėti naudoti modernesnę žemės ūkio techniką, sėjamąsias bei žemės dirbimo mašinas. Japonijos laukai taip pat nedideli, tačiau žemdirbystės sistema moderni.

Paskutinę buvimo dieną atsikėlėme anksti ryte pasižiūrėti, kaip pateka saulė – kalnų fone dvelkiant dykumų kvapui tai įspūdingas vaizdas. Saulės diskas pro ryto ūką ir dar tvyrančias ore smėlio dulkes atrodo labiau panašus į mėnulio pilnatį. Dienos metu ji negailestingai kaitins kalnus ir dykvietes. Sakoma, kad šių kraštų kalbose žodis „saulė“ neturi malonybinio atitikmens, todėl lietuvišką žodį „saulelė“ į afganų kalbas išversti sunku, bet ji mums ir šiuose kraštuose miela.

Vytautas RUZGAS

 
Reklaminis skydelis