Mes turime 421 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3868
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20069
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96099
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pažintinis žygis palei Žeimenos aukštupį – duoklė Pusiaužiemiui

2014 m. vasario 8 d. šeštadienis Nr. 11 (1349)

Nenuspėjamai gamtai krečiant pokštus, jau turbūt ir nesitikėjome sulaukti žiemos... Bet visgi ji nenuvylė ir palengva atėjo gaiviai pūstelėjusi lediniu šaltuku, rieškučiomis pabėrusi tegu ir negausaus, bet puraus ir lengvo lyg pūkas sniego, suteikusio šviesos trumpoms šio meto dienoms...

Pasidomėjus lietuvių kalendorinių švenčių aprašymais įvairiuose šaltiniuose bei pavarčius neseniai išleistą garsaus etnologo profesoriaus Liberto Klimkos knygą „Lietuviškų tradicijų skrynelė“, verta prisiminti, jog sausio 25-oji tradiciniame mūsų tautos kalendoriuje yra reikšminga data – tai Pusiaužiemio šventė. Kaimo senoliai pasakytų, kad diena jau pailgėjo per avinuko šuolį. Ir astronominis kalendorius rodo, kad nuo saulėgrįžos šviesiojo paros meto laiko prisidėjo viena valanda ir septynios minutės. Liaudiški papročiai pataria per Pusiaužiemį pasidairyti pirmųjų nedrąsių pavasario ženklų gamtoje (šiais metais gamtoje pavasario ženklai pasirodė gerokai anksčiau, visai neįprastu metu, todėl, kiek šiemet dar tęsis pavėlavusi žiema, nežinia – aut. past.). Pasak senolių, šią dieną nubunda meška ir verčiasi ant kito šono, savo oloje nubunda ir barsukas – iškiša miegalius galvą apsidairyti: jei saulėta, išsigąsta savo šešėlio ir sprunka atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas bus prastas, todėl pavasaris greičiau ateis, o jeigu diena apniukusi, ilgokai pasivaikšto po mišką, grįžęs kietai įminga, todėl pavasaris bus vėlyvas ir šaltas.

Labai svarbūs yra ir viduržiemio orų spėjimai. Krituliai tokią dieną lemia prastą javų derlių; smarkus vėjas pranašauja kokius nors sąmyšius ar neramumus tarp žmonių. Koks oras popiet, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė.

Anksčiau buvę ir įvairių draudimų, kurių reikėdavo paisyti, pvz.: per Pusiaužiemį nevalia iš miško malkų vežti – vasarą gyvačių į namus prišliauš ir pan. Taip pat Pusiaužiemyje ūkininkas patikrindavo, kiek likę pašaro gyvuliams, o šeimininkė – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Dar liaudies išmintis teigia, jog žmogus per Pusiaužiemį savo aplinkoj turi pažadinti gamtos gyvastį – reikia papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į apsnigtus avilius.

Tokiu glaustu senųjų tradicijų bei papročių priminimu sausio 25-ąją Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centre prasidėjo Pusiaužiemiui skirtas renginys, sukvietęs nemenką žiemos turizmo mėgėjų būrį. Tikėtasi entuziastų sulaukti ir daugiau, bet įsiviešpatavusi aukštaitiška žiema plūstelėjo šalčio banga, o tai, matyt, ne juokais išgąsdino ne vieną besirengusį atvykti. Tačiau, nepaisant besižnaibančio šaltuko, žiema gali būti savaip žavi, nes Aukštaitijos nacionalinio parko gamta išties įspūdinga visais metų laikais – tuo įsitikinti galėjo į renginį atvykę dalyviai iš Vilniaus, Kauno, netgi iš Palangos. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktoriui Kęstučiui Lisauskui pristačius žygio ,,Žeimenos aukštupio maršrutu“ planą bei galimus pažintinius objektus, o Kaltanėnų seniūnui Tomui Rokickiui supažindinus su turizmo plėtros galimybėmis šioje seniūnijoje, kas pėsčiomis, kas plaukte išskubėjo žiemos keliais keleliais palei Žeimenos upės tėkmę...

Dar žygiui neįpusėjus, išdykėlė žiema parūpino keliautojams ir nemalonią staigmeną – apvirtus baidarei, dviems dalyviams teko visai neplanuotai „išsimaudyti“ lediniame Žeimenos vandenyje. Be abejonės, paskubėta kuo greičiau jiems suteikti pagalbą – visgi toks dramatiškas žygio momentas šiek tiek apkartino šventinę nuotaiką... Visa laimė, kad žiema tokių nemalonių išdaigų dalyviams daugiau neiškrėtė...

Gana ilgos Pusiaužiemio kelionės metu dalyvių patirtą nuovargį ir nepatogumus atpirko įspūdingi Rytų Aukštaitijos žiemos peizažai: ažūrinių ledo raštų įrėminta Žeimena, nuo žėrinčių šerkšno pūkų apsunkusios medžių bei krūmokšnių šakos, skambančių žiemos gniaužtų surakintos senvagės, ežerai ir upeliukai, tyloje rymančios išlakios pakrančių pušys ir eglės, plona sniego marška prisidengę, įvairiausių žvėrelių pėdsakais gausiai „išsiuvinėti“ miškai ir palaukės, saulės spindulių nuauksinti mažų kaimelių namų stogai ar nuo apžvalgos aikštelės būtent dabar, žiemą, atsivėrusi net šešių upės vingių panorama... Ir visos šios žiemos grožybės sutelpa gana nedideliame Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos pietinės dalies lopinėlyje: keliaujant nuo pat Žeimenos upės ištakų pro Kaltanėnų miestelį pietų pusėn, abipus Žeimenos paliekant Šakališkės, Naujosios Brastos, Seniškio, Luknos, Slabadiškės ir Buivydų kaimus, minant paupio takus per šimtametį mišką, vėliau gręžiantis į šiaurę ir kertant plieninę geležinkelio Vilnius-Utena juostą, aplankant Bruknynės vandens malūną, stovintį ant Šventelės upelio, bei žingsniuojant senojo Švenčionėlių – Kaltanėnų kelio atkarpa...

Pusiaužiemio kelionė „Žeimenos aukštupio maršrutu“ kaip ir prasidėjo, taip ir baigėsi Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centre, kurį dalyviai pasiekė jau temstant: čia šiek tiek pailsintos nuvargusios kojos, dalintasi žygio įspūdžiais prie arbatos ar kavos puodelio, kaitintasi pirtyje. Apibendrindamas įvykusį renginį, jo sumanytojas Kęstutis Lisauskas kiekvienam žygio dalyviui prisiminimui įteikė neseniai išleistą informacinę brošiūrą „Kaltanėnai – istorinės Nalšios žemės, Švenčionių krašto ir Rytų Lietuvos dalelė“ (kurioje, beje, yra aprašyti žygio metu dalyvių aplankyti pažintiniai objektai – aut. past.), padėkodamas už entuziazmą bei palinkėdamas vėl čia sugrįžti...

Danutė RASTENIENĖ

 
Reklaminis skydelis