Mes turime 377 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2003
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18204
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94234
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vestuvinius žiedus išsaugojo dvidešimt metų

2014 m. vasario 8 d. šeštadienis Nr. 11 (1349)

Šį pasakojimą apie dviejų žmonių – Neringos Vaščiūnaitės ir Vlado Barkovskio – gyvenimo ir meilės istoriją norėčiau pradėti vieno iš savo mėgstamiausių rašytojų Antuano de Sent Egziuperi žodžiais apie meilę: „Tikroji meilė niekados neišsieikvoja. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka“. Nes iš tiesų, jei dviejų žmonių jausmai tikri, jie metams bėgant tik stiprėja.

Parašyti apie Neringos ir Vlado meilę pasiūlė Švenčionių teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus inspektorė Jūratė Pauliukevičienė. Kai su ja kalbėjome apie išvažiuojamąsias santuokas, tai tie atvejai, kai tuokiama ne civilinės metrikacijos salėje, o jaunųjų pasirinktoje vietoje, ji Neringos ir Vlado santuoką įvardijo kaip pačią nuoširdžiausią iš visų, kurios buvo įregistruotos ne civilinės metrikacijos salėje. O ir pati Neringos ir Vlado gyvenimo istorija buvo intriguojanti.

Susituokti Neringa ir Vladas nutarė kartu pragyvenę daugiau nei 20 metų. Ir štai šaltoką ir žvarbią sausio dieną aš važiuoju į Mėžionių kaimą, kur į savo namus, ne sodybą, kiekvieną savaitgalį atvažiuoja Neringa ir Vladas. Dar kai telefonu derinome susitikimo laiką ir aš paklausiau, kada bus savo sodyboje Mėžionyse, Neringa patikslino, kad ten ne sodyba, o jų namai. Tuos pačius žodžius vėliau išgirdau ir iš Vlado lūpų. Matyt, retai kas iš miestiečių, o Neringa ir Vladas gimė ir augo mieste, kaimo vietovėje įsigytus namus pavadintų ne kaimo sodyba, o savo namais. Juk visai kitą prasmę turi žodžiai: „Čia mano/mūsų namai, čia mano žemė“. Tie žodžiai šiltesni ir juose pilna meilės tam žemės kampeliui, kuris tampa brangus.

Tai kaip gi vilniečiai Neringa ir Vladas atsidūrė Mėžionių kaime?

- Namą Mėžionyse surado Vladas, o man iš pradžių net minties apie važiavimą į kaimą nebuvo. Aš kaip tikra miestietė net batų be aukštos pakulnės neturėjau. Paskui Vladas visgi atsivežė mane į kaimą. Pradėjau iš dobiliukų vainikėlius pinti ir pajutau, kaip gera jausti sąlytį su gamta, gėlėmis, su žeme. Taip ir gimė meilė šitam žemės kampeliui, kurį mes vadiname savo namais. Įsivaizduojate, kiek mes turime šitą kaimą, tiek laiko nevažiuojame prie jūros. Mūsų poilsis čia, savo namuose, Mėžionių kaime. Kai pirmą kartą aš čia Vlado galų gale įkalbėta atvažiavau, pirmiausia pamačiau, kad čia be galo geri žmonės. Mane tiesiog papirko, sužavėjo šio kaimo žmonių nuoširdumas. Prisimenu, kaip atvažiavusi pirmą kartą, apsiavusi, žinoma, buvau aukštakulniais bateliais, aptemptais džinsais, ėmiausi radusi kažkokį grėblį grėbti, Vladas bandė su dalgiu šienauti. Sunkiai man sekėsi grėbti su tuo sunkiu metaliniu grėbliu. Žiūriu, ateina kaimynė ir atneša lengvą medinį grėblį ir sako: „Imk šitą, kad rankų nepritrintum“. Argi Vilniuje tau, nepažįstamam žmogui, kas taip padės? Tai buvo mūsų bendravimo su kaimynais pradžia. Ir dabar tie santykiai tokie, kad mes sakome, kad esame savi, ir mūsų šventės – jų šventės, o jų šventės – mūsų šventės, - apie pirmuosius žingsnius Mėžionių kaime pasakoja Neringa. Jai pritaria ir Vladas, kuris pirmas atvyko į Mėžionis, čia ir namą vienas išsirinko, o Neringą tik po ilgo laiko pavyko prikalbinti atvažiuoti, o geriausi jų kaimynai – Liucija ir Jonas Šekšteliai, kurie, beje, ir piršliais jiems vestuvėse buvo, taip pat Algis Petrikas. Visi šie žmonės Neringai ir Vladui tapo artimais. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

- Sakoma, troba trobą pritraukia, čia ir iki manęs gyveno Vladas. Ir čia gyvenę žmonės puikiai bendravo ir sutarė su kaimynais, su kuriais sutariame ir mes, - sako Vladas.

- Aš be galo myliu gėles ir tą meilę aš išreiškiau jas augindama čia. Išsaugojau visas buvusios šio namo šeimininkės augintas gėles. Lapkričio 1 dieną tas gėles nešame ant kapų. Auginu ir motinos augintus bijūnus, - pasakoja Neringa. Paskui abu prisimena savo darbus gražinant aplinką, tvarkant namą, kuris per tą laiką pasikeitė neatpažįstamai. Labai svarbu, kad viskas daroma su meile, nuoširdumu ir tą daro du vienas kitą mylintys ir gerbiantys žmonės, kuriems namas, įsigytas Mėžionių kaime, tapo tikrais namais. Galbūt tam turi reikšmės ir energetiškai gera vieta, kurioje stovi namas. Sudėjus visus faktorius, matyt, ir gauname patį svarbiausią rezultatą, kad čia dviems vienas kitą mylintiems žmonėms gera, kad jie drąsiai sako: „Čia mūsų namai“.

O dabar – apie pažintį, gyvenimą, meilę ir vestuves. Ir svarbiausia šioje istorijoje, matyt, nematomos, bet įnoringos damos – lemties, įtaka.

- Mūsų gyvenime daug lėmė atsitiktinumai, o gal lemtis. Pirmą kartą mes susitikome kavinėje. Aš atėjau su drauge, o laisvo staliuko nebuvo. Barmenas Vlado, kuris irgi buvo atėjęs į kavinę su draugu, paklausė, ar jis ne prieš, kad pasodins dvi merginas. Tie sutiko. Nors ir nelabai buvome patenkintos, bet sutikome. Ir vieną akimirką Vladas mane švelniai paėmė už rankos, pašokome, tai ir buvo viskas iš tos pirmos pažinties, - pirmąjį susitikimą prisimena Neringa.

Antrą kartą juos likimas ir atsitiktinumas suvedė po metų. Vladas su draugu verslo reikalais važiavo į Kalugą, o Neringa su drauge buvo susiruošusios skristi į Maskvą. Išskristi nepavyko, nusipirko bilietus į traukinį, bet nepatiko kupė kaimynai, bilietus pasikeitė į kitą kupė, kur buvo laisvos viršutinės vietos, ir pataikė į tą kupė, kurioje važiavo Vladas su draugu. Pradžioje nei Neringa Vlado, nei jis jos nepažino, nes nuo to trumpo susitikimo kavinėje buvo praėję daugiau nei metai. Ir tik gerokai vėliau Vladas prisiminė tą trumpą susitikimą.

- Ryte Vladas paruošė kavos ir sako: „Žinai, mes su tavim buvome susitikę, šokome. Dabar jau nepabėgsi, duok telefono numerį“. Ir daviau, nesumelavau. Kažkaip gėda buvo meluoti. Kas ten žino, vėl galime kur nors susitikti. Bet galvojau, paskambins vieną kartą, kitą, bet neatsiliepsiu ar sakysiu, kad neturiu laiko, tuo viskas ir baigsis, - prisimena antrą susitikimą Neringa.

Panašiai ir nutiko, kaip planavo ji. Vladas paskambino, o telefono ragelį pakėlė Neringos mama. Trečią ir lemiamą kartą jie vėl susitiko atsitiktinai. Po trečiojo susitikimo pradėjo susitikinėti, o po to ėmė kartu gyventi. Apie vestuves kažkaip negalvojo. Buvo tiesiog gera būti kartu. O ką gali pakeisti santuoka? Ko gero, nieko, jei žmonių jausmai tikri, nesuvaidinti.

- Vladas piršosi man tris kartus, bet mūsų santykiai buvo geri, ir vestuvės, santuoka tikrai nieko negalėjo pakeisti. Vestuviniai žiedai buvo Vlado pirkti prieš dvidešimt metų. Ir kai nunešėme pas juvelyrą prieš vestuves, tas labai nustebo pamatęs tikro rusiško aukso žiedus. Tik Vlado kantrybė lėmė tai, kad mes kartu. Kai pradėjome draugauti, aš pasijutau saugi už jo plačių pečių, o po kažkiek laiko supratau, kad juo pasitikiu, - sako Neringa. O kai Vlado paklausiau, ar neužsigaudavo, kai mylima moteris nesutikdavo tekėti, jis atsakė, kad reagavo ramiai. Juk niekas nesikeitė. Bet atėjo laikas, kai norėdami vienas kitą apsaugoti, nutarė susituokti. Apsidžiaugė, kad atsirado galimybė tą padaryti jų mėgstamuose namuose Mėžionių kaime. Vestuves ruošė patys, o ir svečių juk buvo labai nedaug. Niekas nepasikeitė ir po vestuvių. Kaip gyveno vienas kitą gerbdami ir saugodami, taip ir gyvena toliau – ramiai, be pykčių ir barnių. O tai yra svarbiausia dviejų žmonių santykiuose, santykiuose, kurie praėjo poros dešimčių metų išbandymą, o santuoka, vestuvės – tai tik dar vienas etapas dviejų mylinčių žmonių Neringos Vaščiūnaitės ir Vlado Barkovskio gyvenime.

Anglų rašytojas Artūras Konanas Doilis rašė: „Laimingiausieji meilėje gali būti tik tie, kam pasisekė įsisavinti meną būti laimingiems“. Šį meną Neringa ir Vladas įsisavino puikiai ir tą nesunkiai jauti pabendravęs su jais. Tik nuoširdūs geri žmonės su meile gali kalbėti apie vienas kitą, apie Mėžionių kaimo žmones, apie namus, tapusius jų namais, namus, kur visada norisi sugrįžti, kur kartu kuriama jauki aplinka.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis