Kaip ir kuo galime išmatuoti žmogaus gyvenimą? Įprastiniu matu – metais? O gal išgyvenimais, patirtais tų metų bėgsme, arba džiugiomis ir liūdnomis akimirkomis? Ko būtų daugiau? Džiaugsmo ar liūdesio? Mano vienas mėgstamiausių autorių, romėnų politinis veikėjas, poetas, filosofas Seneka apie žmogaus gyvenimo prasmę yra pasakęs: „Elkimės taip, kad mūsų gyvenimas, kaip brangenybės, nedaug vietos užimtų, bet daug svertų. Matuokime jį darbais, o ne laiku.“ Ir visgi kaip ir kuo išmatuoti žmogaus gyvenimą? Tai filosofinis klausimas, į kurį kiekvienas mūsų atsakys savaip.

Nelengvas buvo ir 96 metus Adutiškio seniūnijos Jakelių kaime gyvenančios Felicijos Leonoros Bučelienės gyvenimas, bet nepaisant visų išbandymų, ją visą gyvenimą lydėjo daina, išmokta iš motinos lūpų ar išgirsta iš kitų Jakelių kaimo dainorėlių. Visada nelengva pradėti pokalbį su didelę gyvenimo patirtį turinčiu žmogumi, bet dažniausia po kelių minučių tas pokalbis lyg upės vaga įgauna pagreitį, ir tu tarsi išgyveni žmogaus, su kuriuo bendrauji, gyvenimą.

Jau antri metai senolė Felicija Bučelienė prikaustyta prie lovos, todėl iš pradžių lyg ir apsiribojau laiką, skirtą pokalbiui, bet vėliau, kai įsišnekėjom, tas laiko limitas prarado prasmę.
- Visas mano gyvenimas praėjo Jakelių kaime. Čia gyveno mano tėvai, čia ir aš visą gražų amželį nugyvenau, nors gimiau netoliese, vos už poros kilometrų, esančiame Svilionių kaime, nes čia tuo metu buvo frontas, vyko I pasaulinio karo mūšiai, tad mano tėvai kartu su kitais Jakelių kaimo žmonėmis buvo priversti palikti kaimą. Ten aš ir gimiau 1916 m. kovo 31 dieną, - pradėdama pasakoti apie ilgą savo gyvenimą sako Felicija Bučelienė. - Jakelių kaime buvo daug žmonių, daug jaunimo, tad ir gyvenimas buvo neliūdnas. Svarbiausia, buvome jauni, o ir linksmintis mokėjome. Čia gyveno daug dainingų žmonių, o dainos ir sutartinės buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Sutartines, kurias moku, išmokau iš savo mamos, o ji išmokusi iš savo mamos, mano senelės.

Klausydamas pasakojimo, mintyse bandau sudėlioti tų sutartinių amžių, trijų kartų vidutinį gyvenimo amžių sudėjus gaunasi solidus skaičius, o kiek dar kartų į praeitį tos sutartinės siekia. Iš kurio amžiaus jos atkeliavo į XXI amžių, išlaikiusios savo autentiškumą. Gal kartais ir vieną kitą žodį nelengva suprasti, bet tai gražūs mūsų protėvių, gyvenusių šioje Nalšios žemėje, žodžiai. Kai kalba pakrypsta apie tų sutartinių autentiškumą, norėdama įsitikinti, ar aš suprasiu tuos senus sutartinių žodžius, namo pašnekovės dukra Nijolė uždainuoja vieną iš tų senų sutartinių ir, o stebukle, pritardama dukrai pradeda dainuoti ir gerb. Felicija Bučelienė. Klausiausi, kaip motina ir dukra dainuoja iš amžių glūdumos atėjusias sutartines, ir bandžiau suprasti žodžius, kurių daugumos jau nebegirdime savo kasdieniniame gyvenime. Tas sutartinės skambėjimas buvo, ko gero, labiausiai jaudinanti mūsų pokalbio akimirka. O kai nutilus dainavimui paklausiau gerb. senolės, kada gi pati išmoko pirmąją sutartinę, ji atsakė:

- Vaikystėje, nepamenu, kiek man buvo metų, gal kokie septyneri. Žinoma, sutartines išmokau iš mamos. Ji nemažai jų mokėjo. Kai paaugau, daugiausia susirinkę dainuodavom sekmadieniais, susirinkę į šokius ar šiaip. Šokti dažniausia eidavom į Lasiškes ar Lazdinius. Mano brolis Vytautas buvo muzikantas, tai buvo labai gerbiamas aplinkinio jaunimo. Kai eidavom į šokius, tai draugai net jo armoniką nešdavo. Muzikantai buvo pagarboj, o šeimoj ir mama, ir tėvas dainavo. Tėvas net bažnyčios chore giedojo. Aplinkiniuos kaimuos buvo daug jaunimo, buvo linksma. Išmokusi vaikystėje dainas ir sutartines, jas dainavau visą gyvenimą. Dainavau darbus dirbdama, vaikus augindama, ir tų dainų buvo visokių – ir linksmų, ir liūdnų. Tekdavo ir liūdnom progom, laidotuvių, giesmes giedoti. Visą gyvenimą eidavau, kol galėdavau giedoti.

Felicijos Bučelienės gyvenimas nors ir nelepino, bet išmokė stiprybės, išmokė nugalėti sunkumus ir gyventi. O tų išbandymų buvo daug. Pirmas skaudus smūgis buvo 1939 m., kai užėjus rusams buvo areštuotas brolis Vytautas. Tada Adutiškio kraštas buvo prijungtas prie Baltarusijos, ir brolis buvo vienas iš aktyvistų, agitavusių, kad būtų balsuojama už prisijungimą prie Lietuvos. Tik po 27 metų gerb. Felicija susitiko su broliu, kuris iš Sibiro atsidūrė Egipte, po to prieš fašistinę Vokietiją kariavo Anglijos kariuomenės gretose. Anglijoje ir apsigyveno pasibaigus karui. Ta nežinia dėl brolio likimo paliko nemažai skausmo jos gyvenime, kuriame, kaip pati Felicija Bučelienė sakė, buvo daugiau vargo nei džiaugsmo. 1943 m. ji ištekėjo už 16 metų vyresnio kaimyno Petro Bučelio, susilaukė dukros Nijolės ir sūnaus Vytauto, kuris tragiškai žuvo tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje. Nelengva buvo pakelti tą netektį, bet reikėjo gyventi, ir gyveno. Didelių turtų nesusikrovė, o ir negalėjo susikrauti dirbdami bendram labui ir nebūdami prie valdžios. Ir nors, kaip gerb. pašnekovė sakė, tarybiniais kolūkių laikais dainos Jakeliuose nutilo, bet vėl suskambo atkūrus Lietuvai nepriklausomybę. Pačios Jakelių kaimo moterys susiorganizavusios dainavo savo jaunystės dainas, džiaugėsi Lietuvos laisve. Keista, nors Jakeliuose dainingų vyrų ir moterų buvo ne ką mažiau nei tarkim Lazdinių kaime, kur susikūrė iki šiol garsus dabar Lazdinių-Adutiškio ansamblis, Jakeliuose nieko panašaus nesusikūrė. Kodėl? Kaip gerb. Felicija Bučelienė sakė, matyt, todėl, kad neatsirado žmogaus – vadovo, kuris suburtų, bet vis tiek ne kartą teko ir už Jakelių kaimo ribos dainuoti ir sutartines, ir dainas. Liūdna, bet, ko gero, su Felicijos Bučelienės karta į nebūtį išeis ir jau amžiams nutils dešimtmečius ir šimtmečius skambėjusios dainos, sutartinės. Kaip sakė mano pašnekovės dukra Nijolė Bučelytė, mokanti daug tų dainų, sutartinių, dabar nėra poreikio giliom, prasmingom dainom, nes dabar karaliauja „bumčikas“, dainos, beprasmiais žodžiais. Kiekviena epocha, matyt, turi savo specifiką, bet visgi liūdna, kad tik labai retai išgirstame skambant originalias sutartines, kuriose tarsi laiko juostoje, buvo įausta mūsų protėvių išmintis, patirtis. O kai baigiantis pokalbiui paklausiau, ar greitai prabėgo tie 96 gyvenimo metai, ko daugiau buvo – džiaugsmo ar skausmo, ji, kiek pagalvojusi, atsakė:

- Gyvenimas prabėgo labai greitai, nė nepajutau kaip praėjo. Buvo daugiau liūdnų akimirkų nei linksmų, džiugių, bet gyvenome savo gyvenimą.

Feliciją Loenorą Bučelienę iš Jakelių kaimo visą gyvenimą lydėjo anksti vaikystėje iš motinos lūpų išmoktos dainos, sutartinės, padėjusios išgyventi sunkumus ir pasidžiaugti nors ir mažais džiaugsmais.

Algis JAKŠTAS