Mes turime 300 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2801
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12988
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89018
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Altoriaus paveikslas – tai ženklas susimąstyti apie dvasines vertybes

2014 m. sausio 29 d. trečiadienis Nr. 8 (1346)

Stovėdami bažnyčioje ir žvelgdami į šventus paveikslus dažnai net nesusimąstome, kad juos sukūrė žmonės, juolab tikrai nepagalvojame apie tai, ką mąstė kurdamas paveikslą ar ikoną maldos namams jį sukūręs dailininkas. Ilgus metus tikinčiuosius savo puošnumu ir savo stebuklinga galia žavėjęs senasis Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios paveikslas sudegė kartu su bažnyčia 2009-ųjų gruodžio 21 d., o kai lyg feniksas iš pelenų pakilo, tikriau, buvo atstatyta nauja bažnyčia, centriniam altoriui Marijos su kūdikiu paveikslą sukūrė dailininkė Margarita Čepukienė, kurią ir paprašiau pasidalinti mintimis apie jos kūrybinį kelią ir Labanoro bažnyčiai sukurtus paveikslus.

- Kurdama aš visada bandau įsivaizduoti savo kūrinį erdvėje, kuriai jis skirtas, o mūsų bendravimas su Labanoro parapijos klebonu Jurgiu Kazlausku prasidėjo nuo vėliavos. Kai padariau vėliavą, klebonas mane paprašė padaryti ir paveikslą. Džiugu, kad vėliava buvo gražiai priimta, o kuriant paveikslą pagrindiniam altoriui pirmiausia mintis buvo nenutolti per daug nuo senojo, kadangi bažnyčia, kaip žinote, buvo atstatyta autentiška, o autentiškai negalėjau padaryti, kadangi ten buvo labai senas darbas, bet reikėjo rasti aukso vidurį, kad paveikslas per daug nenutoltų nuo senojo siužeto ir kad pritaptų prie architektūros. Pavelde susirinkau senojo paveikslo fotografijas ir jas peržiūrėjusi supratau, kad aš taip daryti negaliu. Tada pasistengiau užmiršti pirminę idėją ir atlikusi dvasinę reguliaciją susikaupiau ir pradėjau ieškoti naujo sprendimo. Paveikslas turėjo tikti prie bendro stiliaus, bendros Labanoro bažnyčios koncepcijos, tikti šiai konkrečiai bažnyčiai. Siuvinėjimo techniką, kuria išsiuvinėtas Labanoro bažnyčios altoriaus paveikslas, esu puikiai įvaldžiusi, ir techniškai atlikti darbą man nekilo jokių problemų, tiesa, viena problema iškilo – tai darbas su auksu, nes aukso turėjo būti. Auksas duoda taurumo, šventumo. Darbas buvo sudėtingas, nes yra trijų sluoksnių. Viskas čia, ką matote, padaryta rankomis, - apie Labanoro bažnyčios centrinio altoriaus paveikslo sukūrimą pasakoja dailininkė Margarita Čepukienė.

 

- Kiek laiko užtruko paveikslo kūrimas, siuvinėjimas?

- Tiksliai atsakyti, kiek laiko visa tai truko, neįmanoma, nes ilgą laiką brandinau idėją, siužetą, o tik po to visa tai jau realizuota. Štai dabar aš jau dirbu prie šoninio paveikslo, nors dar nesu nė vieno brūkšnio padėjusi, o kurdama Marijos su kūdikiu paveikslą aš apie nieką daugiau stengiausi negalvoti, tas darbas kabojo ten, kur aš miegu, ir naktį atsibudusi aš į jį pasižiūrėdavau, aš juo tiesiog gyvenau. Gyvenau maldoje ir darbe.

 

- Ir visgi, kada atėjo tas galutinis nušvitimas?

- Aš tiesiog negaliu pasakyti, kada ir kaip tai nutiko. Aš tiesiog buvau pasinėrusi į tą darbą, kaip jau sakiau, tuo gyvenau ir tiek. Imant laiko prasme aš jį gana greitai padariau. Kai man klebonas Jurgis Kazlauskas pasakė, kad reikėtų paveikslą padaryti iki altoriaus pašventinimo, pasakiau, kad jokiu būdu nepadarysiu, bet padariau anksčiau, nes man niekas neegzistavo išskyrus darbą, - šyptelėjusi sako dailininkė Margarita Čepukienė.

 

- Papasakokite šiek tiek apie save.

- Esu profesionali dailininkė, baigusi grafiką, nes į tapybą manęs nepriėmė, nes buvau iš tremtinių šeimos. Tėvai buvo išvežti, o mes pabėgome nuo išvežimo. Todėl manęs į tapybą nepriėmė, bet priėmė į grafiką, ir viskas buvo labai gerai. Studijuodama išmokau naujos technikos. Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui mane pakvietė į katedrą siuvinėti vėliavų. Tai buvo labai naudinga patirtis, įgavau didžiulį įdirbį – kurti paveikslus siuvinėjant. Visa ta patirtis pravertė ir kuriant Labanoro bažnyčios centrinio altoriaus paveikslą.

 

- Ar tai pirmas jūsų paveikslas, skirtas altoriui, ar galvojote kada nors, kad jūsų sukurtas paveikslas kabos garbingiausioje šventovės vietoje?

- Tai pirmas mano paveikslas, skirtas altoriui. Apie tai tikrai niekada negalvojau, bet bažnytinė tema man nėra svetima, nes, kaip jau minėjau, teko slapstytis nuo išvežimo, tai aš užaugau vienuolyne prie kunigų seminarijos. Gyvenau su Maironio seserimi Marcele viename bute, mane į vienuoles ruošė, bet aš to nenorėjau, norėjau laisvės. O kad gyvenime gali tekti kurti paveikslą altoriui, niekada gyvenime nepagalvojau. Į Labanorą atvažiavau išgirdusi, kaip per televiziją kunigas Jurgis prašo pagalbos. Aš to Labanoro visai nežinojau, bet turėdama laiko atvažiavau. Pagalvojau, kad galbūt po gaisro žmonės neturi prieš ką melstis. Aš su kunigu Jurgiu kalbu, kalbu, o jis tyli. Galų gale, sužinojęs, kad darau vėliavas, apsidžiaugė, sako: „Kaip tik vėliavos mums ir reikia“, o kai vėliavą padariau, jis paprašė mane ir altoriui paveikslą sukurti. Viskas taip atsitiktinai išėjo.

 

- Gerb. Margarita, o koks jausmas apima žiūrint į paveikslą altoriuje, juolab suvokiant, kad nauja bažnyčia išstovės ilgai, ir kitos kartos žiūrės į jūsų kūrinį ir melsis prieš jį?

- Jokio jausmo. Manęs ir draugės klausia: „Kaip tu atsiklaupi prieš savo paveikslą?“. Man jis jau nuėjo ir gyvena savo gyvenimą. Įsivaizduojate tokį jausmą, nešioji savyje darbą, jį padarai ir jis išeina, tarsi vaiką išaugini ir išleidi į gyvenimą, ir vėl imi gyventi nauju sumanymu. Dabar galvoju apie šoninio altoriaus paveikslą, jį bandau kurti, o tas jau ne mano, jis išėjo, ryšio su paveikslu nėra, bet šita šventa vieta mano gyvenime yra. Čia yra kažkokia paslaptinga trauka. Traukia sugrįžti, ir, ko gero, visai nesvarbu, kad čia kabo mano sukurtas paveikslas, kad prieš jį meldžiasi žmonės, - baigdama mūsų pokalbį sako dailininkė Margarita Čepukienė, dabar jau gyvenanti šoninio altoriaus paveikslo idėja, o žmonės, atėję pasimelsti, žiūrės į Marijos mąslias akis, į ant jos rankos sėdintį kūdikėlį ir melsis. O užbaigti šį pasakojimą norėčiau kunigo, Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebono Jurgio Kazlausko žodžiais:

- Kai pirmą kartą pamačiau ir ramiai apžiūrėjau kuriamą paveikslą, pamačiau to paveikslo grožį, bet giluminio jausmo nepajutau. Toks jausmas užvaldė mane vėliau. Tik tada aš pajutau, kokią vidinę jėgą savo paveiksle užkodavo dailininkė Margarita Čepukienė. Tą patį kiekvieną kartą pajunta ir žmonės, melsdamiesi prieš šį paveikslą. Paveikslas kaip ženklas mums, kad mąstytume apie dvasines vertybes. Esu patenkinta, kad šis nuostabus paveikslas išliks ateities kartoms.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis