Mes turime 297 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1269
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17470
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93500
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Profesorius Kazimieras Grybauskas gimė Dotenėnuose

2013 m. gruodžio 28 d. šeštadienis Nr. 95 (1338)

Mes vis skubame. Skubame gyventi, skubame kuo daugiau pažinti. Per mums likimo skirtą laiką stengiamės pamatyti kuo daugiau svečių kraštų, nors dažnai nepastebime, kad gyvename gražios gamtos apsuptyje. Mes domimės žymių žmonių gyvenimais net nesusimąstydami apie tai, kad ir iš mūsų krašto yra kilę nemažai žinomų žmonių, apie kuriuos beveik nieko nežinome. Manau, daugumai bus naujiena ir tai, kad Švenčionių rajone, buvusioje apskrityje, Dotenėnų kaime, yra gimęs ir užaugęs žinomas Lietuvoje ir už jos ribų profesorius, mokslų daktaras, mokslininkas, pedagogas, modulinės vaistažolininkystės iniciatorius Lietuvoje Kazimieras Grybauskas. Prisipažinsiu, kad iki šios vasaros ir aš nebuvau apie jį girdėjęs, bet pažintis Nalšios muziejuje su jo sūnumi gydytoju Gediminu Grybausku paskatino pasidomėti prof. Kazimiero Grybausko gyvenimu, kuris buvo pilnas atradimų ir ieškojimų.

Senovės graikų filosofas Sokratas savo mokiniams sakė: „Aš žinau, kad nieko nežinau, o jūs dar ir šito nežinote“. Tad ir aš norėčiau papasakoti tai, ką jau dabar žinau apie prof. Kazimiero Grybausko gyvenimą, mokslinę ir pedagoginę veiklą. Kaip jau minėjau, pirmą kartą apie prof. Kazimierą Grybauską išgirdau iš jo sūnaus prof. Gedimino Grybausko lūpų Nalšios muziejuje, o po poros savaičių ant Lakajos upės kranto esančioje Grybauskų sodyboje klausiausi sūnaus Gedimino Grybausko pasakojimo apie tėvo profesoriaus Kazimiero ir visos Grybauskų šeimos gyvenimą.

Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip atrodė Dotenėnų kaimas XIX amžiaus pabaigoje, kai 1886 m. rugpjūčio 20 dieną čia Gabrio (Gabrieliaus) ir Pranės Grybauskų šeimoje gimė būsimasis mokslininkas, pedagogas Kazimieras Grybauskas. Abu jo tėvai buvo vietiniai iš Dotenėnų. Čia nuo seno gyveno Grybauskų ir Vinciūnų (motina buvo Vinciūnaitė) šeimos. Kazimiero Grybausko tėvai buvo laisvieji valstiečiai, kurie nėjo lažo, bet mokėjo duoklę. Tėvas buvo visų galų meistras, mokėjo ir staliaus bei dailidės darbus, galėjo ir batus pasiūti, ir karstą sumeistrauti, kai būdavo laiko, ir vieną kitą menišką darbelį iš medžio padarydavo, o motinos giminė Vinciūnai buvo vaistingųjų augalų rinkėjai. Net ir jų klojimai buvo pritaikyti vaistingųjų augalų džiovinimui. Kartu su motina, močiute ir promočiute vaistingųjų augalų rinkti nuo vaikystės eidavo ir mažasis Kazimieras. Žinoma, tada niekas negalvojo, kad jis taps mokslininku, parašys ne vieną mokslinį straipsnį apie vaistingus augalus, bet jau vaikystėje renkant vaistingus augalus jam atsirado pomėgis daryti vaistingų augalų herbariumus. Taip lengviau buvo atpažinti vieną ar kitą vaistingųjų augalų rūšį. Surinktas vaistažoles žmonės priduodavo vaistininkams, o vėliau, kai Švenčionyse 1883 metai atsirado vaistažolių fabrikas, priduodavo ten.

Gabrys ir Pranė Grybauskai turėjo 4 vaikus – tris sūnus ir dukrą, kurie juos savotiškai nuvylė, nes nė vienas nepasirinko tų darbų, kuriuos dirbo valstiečiai tėvai. Vienas sūnus mokytojavo, dalyvavo visose konferencijose dėl Vilniaus krašto, vieną kartą net lupti gavo nuo okupacinės lenkų valdžios policininkų, kitas sūnus bėgdamas nuo tarnybos caro kariuomenėje pabėgo į Ameriką. Ten, Čikagoj, ir mirė. Trečią sūnų Kazimierą tėvai norėjo matyti kunigu, bet ir tai svajonei nebuvo lemta išsipildyti ir kalčiausias dėl to ne kas kitas, o kunigas Jonas Burba, pas kurį besimokydamas Švenčionyse ir patarnavo Kazimieras Grybauskas. Pastebėjęs jaunuolio pomėgį vaistingųjų augalų rinkimui, herbarų sudarymui kunigas Jonas Burba pasiūlė Kazimierui vykti į Kijevą. Pas pažįstamą vaistininką, net ir parėmė šiek tiek. Kaip sakė mano pašnekovas gerb. Gediminas Grybauskas, jo tėvo atsiminimai apie kunigą Joną Burbą, kuris tuo metu (1905-1909 m.) buvo Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas ir Švenčionių dekanas, kuris Švenčionėliuose pastatė pirmąją bažnyčią. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip galėjo susiklostyti Kazimiero Grybausko gyvenimo kelias, jei jis tame kelyje nebūtų sutikęs šviesuolio kunigo Jono Burbos.

 

Gyvenimas svetur

Padirbėjęs ir pasimokęs kažkiek laiko pas vaistininką Kijeve, Kazimieras Grybauskas dirbo vaistininko padėjėju prie Austo-Vengrijos imperijos sienos. Dirbo, kol jo nepaėmė į caro kariuomenę, kur pomėgis rinkti gydomuosius augalus vos nesibaigė tragiškai. Tarnaudamas Čečėnijoje, vieną dieną rinkdamas vaistažoles nuklydo tolokai nuo dalinio dislokacijos vietos į kalnus. Vieną akimirką pasijuto sekamas, ir nuojauta neapgavo, jį iš tikrųjų sekė čečėnas, kuris caro armijos kareivį Kazimierą Grybauską pakvietė į svečius. Toks pakvietimas nieko gero nežadėjo, nes labai dažnai kareiviai tiesiog dingdavo be žinios. Pasodino Kazimierą čečėnai už stalo, ėmė vaišinti ir klausinėti, iš kur esąs. Atsakė, kad iš Lietuvos, paaiškino, kur ta Lietuva. Matyt tai ir padėjo išsigelbėti ir sveikam sugrįžti į dalinį, iki kurio patys čečėnai ir palydėjo. Čia visi nustebo jį pamatę sveiką ir gyvą. Jau net pabūklai buvo ruošiami čečėnų kaimams apšaudyti, juk kareivis dingo. Dalinio vadas buvo liberalus, leisdavo Kazimierui Grybauskui rinkti vaistinguosius augalus herbariumams, nenubaudė ir už dingimą. Kadangi caro kariuomenėje buvo tokia tvarka – norinčius studijuoti išleisdavo – išleido ir Kazimierą, kuris eksternu buvo išsilaikęs gimnazijos egzaminus. Išvyko jis studijuoti į Maskvos universitetą. Biologijos fakultete studijavo ir baigė farmaciją ir botaniką. Studijuodamas Kazimieras Grybauskas sutiko ir būsimą žmoną – Pavolgio vokietę Eugeniją Miunter.

„Motinos giminės šia draugyste neapsidžiaugė, nes Pavolgio vokiečiai nelabai toleravo savo vaikų santuokas su kitataučiais, bet tėvas, matyt, jiems patiko, ir už lietuvio leido mamai tekėti. Beje, kita motinos sesuo ištekėjo už latvio Reizinio. Mano motinos tėvas, mano senelis, buvo gydytojas-veterinaras, tada tai buvo normalu. Buvo muzikalus, turėjo savo trio, pats grojo fortepijonu, estas – violončele, o žydas – smuikeliu“, - apie tėvų pažintį pasakoja prof. Gediminas Grybauskas.

Eugenijos tėvas buvo pasiturintis ir žinomas, turėjo nemažai pažįstamų. Sankt Peterburge žentą Kazimierą supažindino su akademiku Monteverdi, kuris žingeidų lietuvį supažindino su botanikos sodais, jų struktūra, botanikos institutu. Čia Kazimieras Grybauskas susipažino su profesoriumi Konstantinu Regeliu. 1922 m. Konstantinas Regelis su tėvu prof. Wilhelmu Regeliu atvyko į Lietuvą. Tais pačiais metais Konstantinas Regelis Lietuvos universitete ėmė vadovauti Botanikos katedrai ir augalų sistematikos kabinetui, o vėliau įkūrė botanikos sodą. Čia pradėjo dirbti ir 1923 m. į Lietuvą su šeima sugrįžęs Kazimieras Grybauskas. Iš pradžių jis dirbo laisvu darbuotoju, o vėliau sukūrė vaistingųjų augalų skyrių, tyrinėjo vaistinguosius augalus, rašė knygas, straipsnius, o kai 1940 metais prof. Konstantinas Regelis išvyko į Šveicariją, pradėjo vadovauti botanikos sodui. Vadovavo jam iki 1953 metų.

 

Gydymas žolėmis pagrįstas mokslu

Iki vadovavimo botanikos sodui Kazimieras Grybauskas ilgą laiką dirbo savo paties įsteigtame vaistingųjų augalų skyriuje, o tas darbas, ypač kūrimosi stadijoje, nebuvo lengvas, nes trūko visko. Nebuvo nei lėšų nei etatų, galų gale net darbo įrankių nebuvo, bet buvo didžiulis entuziazmas. Kartu su vaistingųjų augalų skyriaus kūrimu prasidėjo ir tyrinėjimai. Pirmąsias nepriklausomoje Lietuvoje išleistas knygas apie vaistinguosius augalus parašė ne kas kitas, o Kazimieras Grybauskas. Profesorius, mokslų daktaras Kazimieras Grybauskas parašė ir publikavo spaudoje apie 230 straipsnių, išleido 17 leidinių. Daugelis jo mokslinių darbų aktualūs Lietuvoje iki šiol. Daug dėmesio jis skyrė vaistinės augalinės žaliavos paruošimo ir realizavimo klausimams. Jo pagrindinis tikslas buvo pasitelkus Lietuvos gyventojus auginti vaistinius augalus ir tinkamai paruoštą žaliavą tiekti ne tik Lietuvos vaistinėms ir kampanijoms, bet ir eksportuoti į užsienį. Viename straipsnyje jis rašė: „Vežimas iš užsienio paprasčiausių žolelių, kurios pas mus auga, būtų vertinamas kaip pilietiškas prasižengimas.“ Gaila, bet profesoriaus Kazimiero Grybausko svajonė apie vaistinių augalų auginimą ir net vaistinės augalinės žaliavos eksportą neišsipildė, nes didžioji dalis vaistinės augalinės žaliavos dabar importuojama iš užsienio, o ir Lietuvoje neskatinamas vaistažolių rinkimas ir auginimas. Liūdna, bet taip yra.

Profesoriaus Kazimiero Grybausko pastangomis 1934 metais Lietuva įstojo į Tarptautinę vaistinių augalų federaciją, o jis, dalyvaudamas įvairiuose kongresuose, stengėsi užmegzti Lietuvai naudingus kontaktus su užsienio farmacijos firmomis. Beje, savo gimines skatino rinkti vaistinguosius augalus ir juos priduoti. Kai tėvai, nusipirkę žemės, iš Dotenėnų persikėlė į Palūšę, tai ten buvo pastatytos džiovyklos, ir surinktas bei išdžiovintas vaistažoles giminės priduodavo į Švenčionių vaistažolių fabriką, o Kauno universitetas iš lėšų, kurios buvo gaunamos eksportuojant vaistines medžiagas, išlaikė medicinos, biologijos ir farmacijos fakultetus, botanikos sodą. Profesorius Kazimieras Grybauskas rimtais tyrimais stengėsi pagrįsti iš vaistinių augalų gaminamų preparatų veikimą, nes iš žolelių pagaminti preparatai tam tikrais atvejais gali būti ne tik naudingi, bet ir žalingi. Savo sukauptas žinias Kazimieras Grybauskas perduodavo studentams. Nuo 1930 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete dėstė studentams farmacininkams ir biologams. 1940 metais jam suteiktas docento vardas, o 1942 metais Kazimieras Grybauskas apsigynė disertaciją „Fenologinis žiedadulkių kritulių spektras“. 1944 m. jis paskiriamas Kauno universiteto Botanikos ir farmakognozijos katedros vedėju, o po metų jam suteikiamas profesoriaus vardas. Iš nedidelio Dotenėnų kaimo kilęs ir iki mokslinių aukštumų nuėjęs Kazimieras Grybauskas buvo pirmasis mokslininkas farmacininkas Lietuvoje, gydymą žolelėmis pagrindęs mokslu. Beje, tarp jo studenčių buvo ir žymioji Lietuvos žolininkė Eugenija Šimkūnaitė.

 

Išsaugotas botanikos sodas ir nepamiršta tėviškė

Kai 1940 metais prasidėjus pirmajai bolševikų okupacijai profesorius Konstantinas Regelis išvažiavo į Šveicariją, Kauno botanikos sodui vadovauti ėmė Kazimieras Grybauskas, kuriam teko nelengva dalia išsaugoti botanikos sodą ne tik okupacijos, bet ir karo sąlygomis. Ypač nelengva buvo vokiečių okupacijos laikotarpiu, bet gelbėjo puikios vokiečių kalbos žinios bei asmeninės pažintys su žymiais žmonėmis Vokietijoje. Buvo net iki teismų su vokiečių okupacine valdžia priėję, ir svarbiausia tie teismai laimėti. Taip pavyko išsaugoti Kauno botanikos sodą nuo sunaikinimo, bet artėjant frontui kildavo neramių minčių, kaip gyventi toliau.

„1944 metais iš Vokietijos į Kauną pas mus atvyko gero tėvo pažystamo sūnus generolas Madausas ir įkalbinėjo tėvą su šeima važiuoti į Vokietiją ir dirbti Madausų farmacijos firmoje, bet tėvas buvo didelis Lietuvos patriotas ir nelabai norėjo išvažiuoti. Gaila buvo palikti ir išsaugotą botanikos sodą, bet visgi artėjant frontui susodino mus visus į arklinius vežimus ir patraukėme į Vokietiją. Mama patikėjo, kad mes tikrai važiuojame į Vokietiją, bet tėvo, matyt, turėta kitų planų, nes nuvažiavę iki Šakių sustojome ir ten pratūnojome kol fronto linija tai pirmyn, tai atgal ėjo, o vienas vokiečių kareivių ir vežimą „privatizavo“, nepadėjo ir mamos įkalbinėjimai, kad jis mums reikalingas tolimesnei kelionei. Kadangi viena iena buvo paslėpta, tai vokietis nusikirto medelį ir jį kažkaip prisitvirtino ir, pasikinkęs arklį, nuvažiavo. Ten, prie Šakių, teko išgyventi nemažai baisumų, nes kai frontas ritasi tai į vieną, tai į kitą pusę, išgyventi sunku, o frontui nutolus susikrovėme mantą į likusius vežimus ir patraukėme atgal į Kauną. Mama labai pyko ant tėvo dėl to, kad neišvažiavome į Vokietiją. Grįžęs į Kauną savo namuose Fredoje radome įsikūrusį rusų kariuomenės štabą. Kadangi Fredoje gyveno daug inteligentų, tai laikinai mūsų šeimą priglaudė profesorius Račkauskas (P.Cvirkos ir A.Venclovos uošvis), o tėvas ir toliau vadovavo Kauno botanikos sodui. Būdamas direktoriumi, tėvas čia priglaudė nemažai žmonių, turėjusių problemų su nauja valdžia, buvo tarp jų ir grafas Zubovas, ir agronomas P.Mikšionis ir kiti. Net vienas kitas Lietuvos partizanas čia rado prieglobstį. Apsigyveno pas mus ir giminės iš Palūšės Grybauskai, iš Dotenėnų – Vinciūnai. Toks įtartinų asmenų prieglobstis, žinoma, nepatiko valdžiai. Net tuometinis pirmasis Lietuvos kompartijos CK sekretorius A.Sniečkus tėvui pasakė: „Jei, Grybauskai, ir toliau taip stengsiesi – bus blogai...“. Bet nieko, išgyvenome. Beje, kai grįžome pagaliau į savo namus, radome juos baisios būklės, nusiaubtus, užšnerkštus. Paplavų duobėje atsidūrė ir didžioji dalis tėvo rinkų vaistingųjų augalų herbariumų, ir motinos stenogramos, o jų ten buvo istorine prasme laibai vertingų, nes po spalio revoliucijos ji dirbo Kremliuje stenografiste. Tėvas visą gyvenimą nepamiršo savo gimtojo Švenčionių krašto, gimtųjų Dotenėnų. Kai tik galėdavo čia atvažiuodavo. Prisimenu, kaip atvažiavę traukiniu iki Švenčionėlių, tuos kelis kilometrus iki Dotenėnų eidavome pėsčiomis, o ir vyresnio amžiaus Dotenėnų gyventojai tėvą prisiminė“, - savo prisiminimais apie tėvą dalinosi mano pašnekovas profesorius Gediminas Grybauskas.

 

Vietoj epilogo

Žmones, gydančius vaistažolėmis, dažnai vadiname žiniuoniais, bet profesorius, mokslų daktaras Kazimieras Grybauskas stengėsi gydymui vaistingaisiais augalais suteikti rimtais tyrimais paremtą mokslinį pagrindą. Kaip sakė pokalbio metu gerb. Gediminas Grybauskas, Vokietijoje ir dabar į tai kreipiamas didelis dėmesys, ir vokiečiai tik taip dirba – nesiūlo vaistingųjų augalų receptų neištyrę, neatlikę rimtų eksperimentų. Toks yra skirtumas tarp jų ir mūsų liaudies medicinos, gydymo vaistingais augalais. Profesorius Kazimieras Grybauskas pažinojo daugelį tuometinės Lietuvos šviesuolių , inteligentų. Puikiai pažinojo ir bendravo su profesoriumi Zigmu Žemaičiu. Juk abu buvo kilę iš Švenčionių krašto, Švenčionių apskrities. Apie tai, kokioje aplinkoje gyveno Kazimiero ir Eugenijos Grybauskų šeima, galima spręsti ir iš tuos laikus primanančios 1928 m. fotografijos, kur Grybauskų šeima Palangoje nusifotografavusi kartu su kalbininku Jonu Jablonskiu, Sofija Čiurlioniene, kalbininku Skardžiumi, Spaudos fondo direktoriumi Žygeliu, profesoriumi Šleževičiumi, poete Salomėja Nėrimi, Danute Busiliene, rašytoja H.Korsakiene, rašytoju, profesoriumi Vincu Krėve Mickevičiumi ir kitais. Beje, fotografijų, kaip sakė prof. Gediminas Grybauskas, šeimos archyve išsaugota daug. Tai labai svarbu, nes rusų poetas Jevgenijus Javtušenka savo fotografijų parodos atidarymo metu Vilniuje sakė, kad iš šeimos albumų susideda tautos ir valstybės istorija. Kaip jau minėjau, prof. Kazimieras Grybauskas nors ir buvo labai užimtas, nepamiršo savo gimtinės, kai tik turėjo galimybę, čia lankydavosi, o patekti į lenkų iki 1940 metų okupuotą kraštą nebuvo lengva, bet vis tiek važiavo, važiavo su šeima. Kas žino, gal ta vaikams įskiepyta meilė šiam kraštui lėmė ir tai, kad sūnus Gediminas čia, prie Lakajos, jau beveik 40 metų turi sodybą. Gaila, bet nei gimtajame profesoriaus Kazimiero Grybausko Švenčionių rajone, nei Dotenėnuose nėra įamžintas šio iškilaus žmogaus atminimas. Tiesa, apie aštuoniasdešimtuosius praeito amžiaus metus buvo kilusi idėja prof. Kazimiero Grybausko vardą suteikti Švenčionių vaistažolių fabrikui, bet kadangi revoliucinių nuopelnų neturėjo, tai ir vardas nebuvo suteiktas. O štai Kaune, kur nuo 1923 m. iki ankstyvos mirties 1953 m. birželio 26 d. gyveno, jau tais pačiais 1953 m. Aleksoto mikrorajone Fredoje Kazimiero Grybausko vardu pavadinta gatvė, 1970 m. ant namo, kuriame gyveno, atidengta memorialinė lenta, 1979 m. vienai iš selekcininkės Onos Skeivienės išvestų bijūnų rūšių suteiktas pavadinimas „Profesorius K.Grybauskas“. Ji ypatinga tuo, kad sudžiovintus žiedus galima naudoti sausoms puokštėms. 1986 metais KMU centriniuose rūmuose prie Farmacinės chemijos ir farmakognozijos katedros 100 gimimo metinių proga atidengta memorialinė lenta su bareljefu, katedros sieną puošia didelis ant drobės tapytas prof. Kazimiero Grybausko portretas. Kaip matome, ne tiek ir mažai, o gimtajame profesoriaus rajone jokio atminimo ženklo nėra, bet šią spragą nesunku užpildyti, tereikia tik gerų norų. Juolab, kad 2016 metais sukaks 130 metų nuo prof. Kazimiero Grybausko gimimo.

Štai tokia istorija, kurią apie prof. Kazimierą Grybauską papasakojo sūnus prof. Gediminas Grybauskas, o aš tikiuosi, kad šis pasakojimas užpildė dar vieną mūsų krašto žymių žmonių nišą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis