Gyvenimą mes matuojame metais, matuojame laiku, kuris tai bėga, tai lekia, tai slenka iš lėto, bet dažniausia sakome: „Kaip greitai pralėkė metai“. Taip ir dešimtmečiai pralekia. Vokiečių rašytoja I.Kurc rašė: „Kas sugeba kiekvienai akimirkai suteikti prasmingą turinį, tas pratęsia savo gyvenimą iki begalybės“. Šie žodžiai labai tinka apibūdinti rajono tarybos nario, muzikanto, orkestro vadovo, pedagogo Bronislovo Vilimo, neseniai atšventusio gražų 50 metų jubiliejų, gyvenimą, nes kiek pažįstu šį žmogų, jis kiekvieną akimirką stengiasi išnaudoti prasmingai. Kartais net sunku įsivaizduoti, kaip Bronislovas visur sugeba suspėti. Juk ne juokais, o rimtu darbu pasiekti visi Pabradės fanfarinio orkestro laimėjimai, dabar dar ir Pavoverėje orkestrėlis atsirado, o dar ir šeimai laiko reikia palikti.

- Tai kada gi prasidėjo tavo pažintis su muzika, su pučiamaisiais? – klausiu Pabradės fanfarinio orkestro vadovą Bronislovą Vilimą.

- Su muzika draugauju nuo ankstyvos paauglystės, kai Mažeikių muzikos mokykloje pradėjau groti trimitu. Besimokydamas grojau trijuose orkestruose. Gali kilti klausimas, kodėl pasirinkau pučiamuosius? Pas mus pučiamieji buvo labai populiarūs. Žemaitijoje visur matydavau grojant pučiamaisiais, šalia buvo geras tėvo draugas trimitininkas, o mano senelis buvo muzikantų muzikantas, turėjo savo kapelą. Nors buvo stambus ūkininkas, bet surasdavo laiko ir muzikai. Visais instrumentais mokėjo groti. Galima sakyti, kad mano pasirinkimui įtakos turėjo ir genai, ir aplinka. Beje, mano vyresnis brolis grojo trimitu ir mane pamokydavo, bet jis nepasirinko muziko kelio, o štai aš nesiskiriu su muzika didžiąją gyvenimo dalį. Iš tų 50 metų, ko gero, beveik keturis dešimtmečius draugauju su muzika.

- Šeimyninės aplinkybės lėmė, kad iš Žemaitijos atsidūrei Rytų Aukštaitijoje. Ar tikėjaisi, kad čia galėsi realizuoti savo pomėgį pučiamiesiems?

- Su Lolita mūsų pažintis užsimezgė studijuojant konservatorijoje, o atvykęs čia radau ne tuščią vietą, buvo Modulio pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Rimvydo Daugirdo. Pabradės muzikos mokykloje pradėjau dirbti su pučiamaisiais, o kai pradėjau dirbti tuometinėje „Ryto“ vidurinėje mokykloje, subūriau pirmuosius 20 būsimų orkestrantų ir pradėjome rašyti naują puslapį Pabradės pučiamųjų istorijoje. Net sunku būtų suskaičiuoti, kiek pas mane mokinių grojo nuo 1987 metų, kai pradėjau dirbti Pabradėje, bet, kaip ir visur, daugiausia pasiekia patys kantriausi, darbščiausi, nes kartais patys gabiausi atkrenta. Ir dabar nemažas būrys groja jau seniausiai baigusių visus mokslus, jiems, kaip ir man, Pabradės orkestras tarsi didelė šeima. Šiuo metu yra Pabradės fanfarinis ir Pavoverės varinių pučiamųjų instrumentų orkestras.

- Ar lieka laiko kitiems pomėgiams, išskyrus muziką? Juk pats, kaip jau minėjome, vadovauji dviems orkestrams, groji kapeloje, dainuoji neseniai 40 metų atšventusiame vyrų vokaliniame ansamblyje, dėstai Pabradės meno mokykloje ir dar esi rajono tarybos narys.

- Kažkiek lieka, bet muzika užima didžiąją dalį ir savaitgalių, nes būna koncertai, repeticijos. Mes visados atsiliepiame į kvietimus, grojame ten, kur mus kviečia.

- Per ilgą kūrybos laikotarpį, matyt, buvo ir triumfo, ir nusivylimo?

- Žinoma, visko buvo. Ir tai natūralu kūrybos procese, tai skatina dirbti dar intensyviau. Didžiausias mūsų pasiekimas – iškovota Grand Prix su Pabradės fanfariniu orkestru aukščiausioje kategorijoje. O pradžia buvo nelengva, ypač pirmieji keleri metai, kai nuvažiuoji į čempionatą ir įsivaizduoji, kad esi asas, o kai gauni įvertinimą, nusivili, jautiesi neįvertintas, bet po to pradedi dirbti ir laimi. Tai natūralu, juk ne veltui sakoma: „Už vieną muštą, du nemuštus duoda“, o koncertuose mes stengiamės, visada išsikrauname maksimaliai, todėl ir tokių duobių nebuvo. Koncertai – tai abipusė nauda ir žiūrovams, ir mums.

- Kokią vietą tavo gyvenime užima šeima?

- Sunku net įsivaizduoti, kaip tektų dirbti mėgstamą darbą, jei nesulaukčiau šeimos palaikymo. Kadangi žmona Lolita pati yra kūrybos žmogus, tai puikiai mane supranta, kad negaliu apriboti laiko dirbdamas su orkestru, kad turiu dalyvauti ir konkursuose, ir koncertuose, kitaip nebus tobulėjimo. Jei nebūtų supratimo, tikrai būtų daugiau problemų. Abu sūnūs nuo mažens groja. Šiek tiek gaila, kad dabar vienas sūnus Norvegijoje, kitas – Anglijoje, bet ir ten nesiskiria su muzika, man tai malonu.

- Broniau, kokį sau pažymį parašytum, mintimis apžvelgęs 50 metų kelią?

- Klausimas įdomus. Esu patenkintas didžiąja dauguma savo nuveiktų darbų, bet dešimtuko gal nerašyčiau, juk prieš akis dar yra laiko naujiems kūrybiniams sumanymams, - baigdamas pokalbį sako Bronislovas Vilimas, kuris praeitą šeštadienį, gruodžio 7 d., kartu su savo orkestrais pabradiškiams ir svečiams padovanojo puikų koncertą, o pats sulaukė daug sveikinimų jubiliejaus proga. Pasveikinti atvyko net ir Seimo nariai Zbignev Jedinskij ir Petras Čimbaras. Sveikinančių buvo tiek daug, kad ir išvardinti būtų nelengva. Svarbiausia, kad tai Bronislovo Vilimo įvertinimas kaip žmogaus – kuriančio, daug darančio, kad Švenčionių rajono ir Pabradės vardai skambėtų Lietuvoje ir užsienyje.

Algis JAKŠTAS