Šalia kelio Švenčionėliai-Švenčionys, netoli Švenčionėlių 1942 m. gegužės 20 d. buvo sušaudyta beveik 30 žmonių. 25 iš jų sušaudymo vietoje ir palaidoti, tik kunigus vokiečių okupacinė valdžia leido palaidoti Mėžionėlių kapinėse. Didžioji dalis prieš 71 metus sušaudytų žmonių – lenkų tautybės, todėl nieko nuostabaus, kad šalia užrašų lietuvių ir rusų kalbomis ant paminklo atsirado lenta ir lenkų kalba. Praeitą savaitę paminklinė lenta lenkų kalba dingo. Tai kam gi užkliuvo ant paminklo žuvusiems ir toje vietoje palaidotiems žmonėms pakabinta lenta?

Į šį klausimą galbūt atsakys policija. Štai ką apie tokius įvykius kalba Švenčionių rajono tarybos narys, Lenkų sąjungos Švenčionėlių skyriaus pirmininkas Vaclav Vilkoic.

- Aš pats ir pastebėjau, kad lenta dingo. Važiuodamas visada žvilgteliu, ar kas nors nepadaryta. Porą kartų juk jau buvo nutikę negerų dalykų. Prieš trejetą metų Švenčionių kapinėse dažais buvo išteplioti žuvusių lenkų legiono karių paminklai, o po to Švenčionėlių kapinėse kažkas nepatingėjo nurišti 204 kaspinus nuo čia palaidotų žuvusių lenkų karių paminklų. Aš juos rišaus beveik 3 valandas...

Tad važiuodamas ir pastebėjau, kad nėra ant paminklo lentos lenkų kalba. Apieškojęs aplink paminklą jos neradau, neradome lentos ir su pareigūnu. Įdomiausia, kad lenta nuimta atsukus varžtus, o ne ją sudaužius. Vadinasi, kažkas iš anksto tam ruošėsi. Jei paminklinė lenta būtų buvusi metalinė ar iš spalvotojo metalo, pagalvotum, kad į metalo supirktuvę nunešė, o dabar nesuprantu, kaip žmogui kyla ranka daryti blogus darbus kapinėse, juk čia irgi kapinės. Juk ne veltui mūsų tėvai ir protėviai tikėjo, kad už kapuose padarytus blogus darbus Dievas anksčiau ar vėliau nubaus. Ir tuose tikėjimuose yra tiesos. Kiekvienas iš mūsų, ko gero, girdėjo ne apie vieną atvejį, kai žmonės, padarę kažką blogo kapuose ar bažnyčioje, sulaukdavo Dievo bausmės. Tikiuosi, kad ir tie ar tas žmogus, nuėmęs paminklinę lentą, sulauks savo bausmės. Dažnai pagalvoju, kodėl taip daroma? Ar čia už kažką keršijama man? Ar yra kitų priežasčių? Skaudu ir liūdna, kai net mirusieji ramybėje nepaliekami, - mintimis apie dar vieną vandalizmo atvejį dalinasi Vaclav Vilkoic, o aš užbaigti šį pasakojimą norėčiau Sokrato mintimi: „Blogis neatsiejamas nuo neišmanymo“, su kuria šį kartą nesinorėtų sutikti, nes šie trys mano paminėti atvejai, manau, nėra neišmanymo rezultatas, o greičiau sąmoningai pasielgta.

Algis JAKŠTAS