Mes turime 289 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5100
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15287
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:91317
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Dianos gyvenimo tikslas – padėti žmogui

2011 m. liepos 30 d., šeštadienis Nr. 55 (1102)

Šį pasakojimą apie gerumą norėčiau pradėti antikos mąstytojo Senekos žodžiais: „Kas yra geradarystė? Svarbu, ne kas daroma ar duodama, geradarystės esmė glūdi ne atliktame poelgyje ar daikte, bet davėjo ar darytojo širdyje.“

Iš tiesų kiek gerumo turi turėti žmogus, kad globotų svetimus vaikus lyg savo, kad žiūrėdamas pašalietis su nuostaba gėrėtųsi bendravimo nuoširdumu. Pirmą kartą Dianą Rumbutienę su savo globotinėmis mergaitėmis pamačiau per renginį, skirtą Vaikų gynimo dienai. Matyt, ne tik mane, bet ir kitus nustebino tas abipusis švelnumas tarp jos ir mergaičių, ypač mažylės. Praėjus kuriam laikui Adutiškio seniūnijos pastate esančiame Dianos kabinete ir kalbėjomės su ja apie jos gyvenimą, apie norą padėti vaikams, o prasidėjo mūsų pokalbis nuo darbo, kurį dirba Diana Adutiškio seniūnijoje.

- Apie darbą su rizikos šeimomis svajojau nuo mažens. Gal buvau kokių dešimties metų, kai mokytoja manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugusi, atsakiau, kad noriu padėti žmonėms. O ji pasakė, kad nėra tokios specialybės. Kadangi tai buvo 1980 metais, tai apie socialinį darbą tada juk nebuvo kalbama, ir mokytoja, tęsdama savo mintį, sakė, kad nepragyvensiu iš to noro padėti žmonėms, neišlaikysiu šeimos. Laikai pasikeitė. Atsirado šita specialybė ir universitetuose. Poreikis, manau, buvo visais laikais, tiesiog ta pagalba buvo teikiama kitais būdais, - pradėdama mūsų pokalbį sako Diana Rumbutienė, o kai jos paklausiu, ar nebaisu buvo pradžioje imtis darbo, juk svajonės yra svajonės, o realybėje viskas dažnai būna kitaip, Diana į mano klausimą atsakė tuoj pat.

- Ne, man nebuvo baisu, nes aš svajojau apie šitokį darbą, studijuoti pradėjau dar dirbdama siuvykloje, o kai atsirado galimybė, atėjau pas seniūną Arūną Pirštelį ir pasakiau, kad aš svajoju apie tokį darbą. Seniūnas pasiūlė pabandyti. Kodėl norėjau ir noriu padėti kitiems? Galbūt pačios sunki vaikystė, kitų žmonių gerumas tam turėjo įtakos? Nežinau. Neslėpsiu, vaikystėje patyriau nemažai išbandymų. Nuo mažens augau be mamos, tėvas kaip pirštines keitė partneres, nelengva buvo prisitaikyti prie tų besikeičiančių moterų. Beje, rizikos šeimose labai dažnas partnerių kaitos reiškinys. Ką tokiais atvejais išgyvena vaikai, žinau iš asmeninės patirties. Ir tai man padeda darbe, man lengviau suprasti tuos vaikus ir jiems padėti, nes tą aš išgyvenau pati. Aš mėgstu stebėti žmonių santykius, jų reakcijas, analizuoju ir ieškau atsakymo į tą be galo sudėtingą klausimą, kaip padėti, - apie savo darbo specifiką kalba Diana.

- Aš dažnai nesuprantu tų šeimų iki galo. Man kartais atrodo, kad reikia griežčiau, o Diana sako, kad ne, kad griežtumu nieko nepasieksi, nors rizikos šeimose gyvenantys žmonės kartais ir piktnaudžiauja Dianos gerumu, kai paklausiu, kaip vaikai, sako Diana žino, man tokiu atveju norisi paklausti, tai kas gi tėvai, - įsitraukęs į mūsų pokalbį sako Adutiškio seniūnas Arūnas Pirštelis.

Diana džiaugiasi, kad ji pavaldi seniūnijai, seniūnui, nes bendromis jėgomis daugiau galima padaryti. Pradžioje pati Diana eidavo pas rizikos šeimoje gyvenančius žmones, dabar, kai atsirado abipusis pasitikėjimas, žmonės jau ir į kabinetą nebijo užsukti. Ateina ir vieni vaikai. Diana stengiasi įgauti pasitikėjimą, taip geriau. Ją jau gerai pažįsta ir ja pasitiki ir suaugę, ir vaikai. Svarbus jos darbo principas – konfidencialumas, vaikų nuomonės paisymas. Labai lengva prarasti vaiko ar paauglio pasitikėjimą, ypač to, kuris šeimoje mato smurtą, purvą, ir labai sunku jį atgauti. Taip palengva beįsišnekėdami priėjome ir prie antros mūsų pokalbio dalies – dviejų mergaičių: Kornelijos ir Dianos – globos.

- Globoti vaikus, suteikti jiems nors laikiną užuovėją, buvo kita mano vaikystės svajonės dalis. Kadangi dabar turiu jau septintą pamotę, tai, patikėkit, sukuria tam tikrų problemų. Buvo įvairių moterų, buvo labai gerų ir blogų, bet kiekviena iš jų į mane kažką įdėjo, nes jei būčiau gyvenusi tik su tėvu, ko gero, pati dabar gyvenčiau rizikos šeimoje. Kai kurias iš tų moterų aš ir dabar aplankau ir esu joms dėkinga. Iš to aš ir tam tikrą patirtį įgavau, kai svetimas žmogus tau dovanoja, duoda savo šilumą, jausmus. Dabar galiu drąsiai pasakyti, jei nebūtų buvę tų žmonių, aš nebūčiau dabar tokia. Pati gavusi paramą, noriu būti atrama vaikams, nepatiriantiems tos šilumos. Man šeima yra didžiulė vertybė. Svarbi ir aplinkinių parama. Būdami vaikai, mes nesulaukėme paramos, gyvenome baimėje, todėl ir imdamasi globoti svetimus vaikus, noriu tarsi parodyti, kad yra kitoks gyvenimas. Aš paėmiau globoti mergaites ne todėl, kad savo neturiu, turiu sūnų, juolab, kad svetimus vaikus auginti nėra lengva, bet aš žinojau, kad yra vaikų, kuriems reikalinga pagalba, ir ryžausi tam. Mano tikslas juk nėra išauginti iki pilnametystės, bet jei šeimoje, iš kurios jie kilę, įvyktų kardinalūs pokyčiai į gera, grąžinti tėvams. Todėl ir globoti paėmiau mergaites iš mūsų rajono, kad jos būtų netoli tėvų. Dar viena mano sąlyga buvo ta, kad vaikai būtų iki 3 metų, nes tai labai svarbus žmogaus vystymosi etapas, ir jei aš tame etape jiems padėsiu, jie galbūt gyvens kitokį gyvenimą nei jų tėvai gyvena, - apie pasiryžimą globoti svetimus vaikus kalba Diana Rumbutienė. O kai paklausiu jos, kaip reagavo į apsisprendimą globoti vaikus namiškiai, ji, kiek pagalvojusi, atsakė: „Sūnus, kuris mane puikiai supranta, mes tarsi sielos draugai, uždavė tik vieną klausimą: „Mama, ar tu neverksi, jei tau reikės jas atiduoti?“, o aš atsakiau, kad verksiu, bet aš to noriu. Vyras buvo prieš, bet aš, žinodama jo būdą, supratau, kad kai globotiniai atsiras, jis juos priims. Taip, buvo nelengva situacija, bet šiuo metu Rimantas labai džiaugiasi, ir aš žinau, kad ir jam būtų sunku atiduoti Korneliją ir Dianą. Aš džiaugiuosi, kad situacija išsisprendė. Taip, aš galėjau viena lankyti kursus ir būti viena kaip globėja, bet šeima juk yra tėtis ir mama, tad ir atsakomybę turime dalintis abu. Taip ir yra mūsų atveju. Dabar Rimantas kaip ir aš džiaugiasi globotinėmis. Vieną kartą jis pasakė: „Ar tu prisimeni, kaip aš buvau prieš vaikus, o dabar gali dar penkis paimti, aš pritarsiu, ir jei kada išsvajotą dienos centrą Adutiškyje darysi, padėsiu“.

Paskui kalbame apie kitus svarbius dalykus. Apie tai, kad negalima savintis svetimų vaikų, kad svarbu išlaikyti ryšį su tėvais. Tokia Dianos globos vizija, bet ar pavyks išlaikyti tuos ryšius, parodys laikas, nes iš tėvų tokio noro beveik nėra. Diana papasakojo, kaip per Vaikų gynimo dieną Švenčionyse buvo suplanavusi susitikimą su mergaičių mama, bet tas susitikimas buvo gana šaltas, o jei nutiks taip, kad mergaitės sugrįš į biologinę šeimą, atsiradusią tuštimą ji užpildys paimdama kitus globotinius ir gyvens viltimi, kad mergaitėms įskiepyti geri pradmenys neleis joms pasiklysti gyvenimo klystkeliuose. O jei bus kitaip, Diana sako, kad visada bus atrama tiems vaikams, kuriuos ji globos. O aš žiūrėdamas į trapią moterį, nejučiomis pagalvojau, iš kur ji semiasi stiprybės, iš kur tiek vidinės stiprybės ir ryžto bei noro dalintis gerumu, rūpintis kitais, suteikti užuovėją likimo blaškomiems vaikams. Ko gero, teisus buvo Antuanas de Sent Egziuperi sakydamas: „Žmogaus širdies gelmės neišmatuojamas“. Šiais savo vieno iš mėgstamiausių rašytojų žodžiais ir norėčiau užbaigti savo pasakojimą apie Dianą Rumbutienę, svajojusią nuo vaikystės padėti kitiems žmonėms ir tą svajonę įgyvendinusią.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis