Švenčionių Juliaus Siniaus meno mokyklos mokytoja ekspertė Ilona Vinikaitė šiais mokslo metais jau skaičiuoja savo darbo 30-metį toje pačioje įstaigoje. Ji juokiasi, kad šio garbingo jubiliejaus proga apsigynė ir mokytojo eksperto kategoriją.

Tačiau jeigu pažvelgsime į priešistorę, tai p. Ilona su šia mokykla koja kojon žengia jau beveik keturis dešimtmečius: nuo tada, kai 1974-aisiais peržengė šios meno mokyklos slenkstį būdama kūrybinga, smalsi ir labai darbšti mokinukė. Čia ji gavo pirmąsias muzikines žinias, kurias vėliau gilino tuometinėje Talat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, o po to – Konservatorijoje, Klaipėdos fakultete.

Tik į savo gimtinę

Jauna mokytoja muzikė net minties neturėjusi imti paskyrimą kur nors kitur – tik į gimtuosius Švenčionis ir į savo mylimą meno mokyklą. Ir ta abipusė meilė tęsiasi jau beveik keturis dešimtmečius. „Dėl šio savo pasirinkimo nė karto nepasigailėjau“, - mintimis greitai perbėgusi visą laikotarpį šypsosi p. Ilona.

Mokiniai seka mokytojos pėdomis

Kūrybingą, darbščią, reiklią ir nuolat naujovių ieškančią mokytoją gerbia ir vertina kolegos bei mokiniai. Gražus būrys per mokytojos kūrybinio darbo dešimtmečius išaugintų mokinių ir toliau žengia muzikos keliu, ne vienas iš jų tapo kolegomis mokytojais. Pavyzdžiui, toje pačioje Švenčionių J.Siniaus meno mokykloje sėkmingai darbuojasi I.Vinikaitės buvusi mokinė Irena Kerulienė, Švenčionėlių meno mokykloje – Tatjana Šapokienė, keletas kitų – kaimyniniuose rajonuose, o Žana Naidionova čia įgytas žinias sėkminga pritaikė net Olandijoje. Tolimesnes muzikos studijas pasirinko ir Viktorija Kožokar, dar visai neseniai būdama mokinė kartu su Šarūne Dragūnaite sėkmingai dalyvaudavusi „Dainų dainelės“ konkursuose. Į šį konkursą gana sėkmingai kelią skinasi ir dar viena I.Vinikaitės mokinė Dagnė Maslianikaitė.

Tobulinasi ir dalinasi patirtimi su kolegomis

I.Vinikaitė parengė chorinio dainavimo programą ir sėkmingai pagal ją dirba, o savo patirtimi mielai dalinasi ir su kitais rajono mokytojais. Kryptingas darbas iš čia duoda rezultatų – I.Vinikaitės vadovaujamas mokyklos jaunučių choras – visų respublikinių dainų ir šokių švenčių dalyvis, nesunkiai įveikiantis visus atrankos etapus.

Švenčionių J.Siniaus meno mokyklos administracija džiaugiasi, kad I.Vinikaitė aktyviai dalyvauja metodinėje veikloje: yra muzikos skyriaus metodinės grupės pirmininkė, mokyklos tarybos narė, mokytojų atestacijos komisijos narė. Ši mokytoja aktyviai dalyvauja kvalifikacijos tobulinimo renginiuose – neretai pati veda seminarus kitiems pedagogams, o ir pati siekia pagilinti žinias, ieško naujovių, semiasi patirties kvalifikacijos kėlimo kursuose ir seminaruose, o po to įgytą patirtį ir inovacijas sėkmingai pritaiko savo darbe. Pedagogė šiltai prisimena dalyvavimą pernykščiame festivalyje Peterburge (Rusija) „Pravoslavų muzikos akademija“, kur mokėsi 3 savaites.

Svarbu – tvirti pagrindai

I.Vinikaitė sakė besivadovaujanti tokia teze: „Siekti profesionalumo, mokiniams teikti žinias apie įvairių žanrų, įvairių stilių muziką“. Pasak patyrusios pedagogės, pasitaiko, kad mokytojai pernelyg susižavi saviveikla, popmuzika ir kitais lengvai pasiekiamais dalykais ir tuo keliu nuveda vaikus. Vaikams, žinoma, tas lengvesnis kelias lyg ir labiau patinka... Tačiau kaip matematikoje daugybos lentelė, taip muzikoje klasikiniai dalykai – yra tas pagrindas, kurį gerai išmokus ir tuo remiantis jau galima improvizuoti ir nerti į įvairius ieškojimus. O dalyvauti konkursuose be profesionalių muzikinių žinių neįmanoma, nes nepasieksi gerų rezultatų.

Choriniam dainavimui tam tikro populiarumo pridėjo ir per televiziją vykstantys šou „Chorų karai“, nors, pasak p. Ilonos, tų televizijai suburtų chorų dainavime trūksta subtilumo, klasikinio chorinio dainavimo, tačiau nėra blogai, kad tokie projektai vyksta, juk jie bent truputį supažindina plačiąsias mases su choriniu dainavimu.

Atskleisti kūrybiškumą ir neužtvenkti jo tarsi šaltinio

Mokytoja I.Vinikaitė sako, kad Lietuvoje gana sparčiai plinta toks skandinaviškasis meninio ugdymo modelis, kai džiaugiamasi kiekvienu vaiko išėjimu į sceną. Tai nėra blogai, tačiau tai labiau tinka užklasinei veiklai, popamokiniams būreliams, o ne meno mokyklai, kuri vis dėlto deda pagrindus profesionalaus meno kūrėjo ugdymui.

„Bet pamoka turi būti įdomi. Juk pirmieji žingsniai muzikoje lemia tolesnį vaiko muzikinį brendimą, - tvirtai įsitikinusi patyrusi pedagogė. – Juk paviršutiniškos, neįdomios, šabloniškos pamokos kelia vaikui nuobodulį, bodėjimąsi muzika, nepasirengęs tam pedagogas gali net sustabdyti besivystantį talentą, užtvenkti jį tarsi šaltinį, o talentingas pedagogas gali atskleisti net ir giliai glūdinčius vaiko gabumus. Didelį dėmesį reikia skirti vaiko vidiniam pasauliui, jo emocijoms, pamatyti, ko jis nori, atsižvelgti, ką mato jo tėvai. Čia kaip M.K.Čiurlionis yra pasakęs: „Matyti reikia širdimi, girdėti – širdimi ir jausti – širdimi“.

Akimirkos menas

I.Vinikaitė vadovauja dviem chorams – jaunučių ir jaunių, veda solfedžio, chorinio dainavimo pamokas. 12 metų dirbo ir su bažnyčios jaunimo choru, dabar dar akomponuoja ir saksofono klasėje. Ji įsitikinusi, kad pamoka turi būti gyva kūrybiška, su daug praktikos elementų, su žaidimais, būtinai – su vaikų atsakomąja reakcija. Meno mokykloje nėra didelių klasių, daug kur vyrauja individualus darbas, todėl ugdymo procese būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualias savybes.

„Muzika – akimirkos menas, - sako p. Ilona. - Gali dienų dienas repetuoti ir šlifuoti kūrinį, bet išėjus į sceną gali nesuskambėti taip, kaip tikiesi, todėl niekada nesi ramus dėl savo mokinių, juk kartais net didžiausiems profesionalams kas nors pakiša koją... Ir nepataisysi – nuskambėjo ir viskas“.

Tvirtas trikampis

Ir p. Ilona, ir kiti meno mokyklų pedagogai ne kartą yra pabrėžę svarbų tėvų vaidmenį meniniame vaikų ugdyme. Juk dažniausia vaiką į meno mokyklą atveda tėvai, pastebėję vienokius ar kitokius jo gebėjimus, pomėgius ir polinkius, bet vėliau tėvų palaikymas tampa dar svarbesnis. Po keleto mokslo meno mokykloje metų dauguma vaikų neretai išgyvena tarsi savotišką krizę, kai reikia papildomos motyvacijos ir užsidegimo bei paskatinimo toliau tęsti mokslus. „Čia toks savotiškas trikampis: vaikas, mokytojas ir tėvai, - sako I.Vinikaitė. – Ir jeigu bent viena grandis šlubuoja, trikampis sugriūna. Todėl aš labai džiaugiuosi tokiais tėvais, kurie stipriai palaiko savo vaikus, nuolat bendrauja su jų mokytojais, nes be šito ne vienam pasitaiko ir suklupti kelio viduryje. Juk čia ne būrelis, ne popšou, o mokykla, kurioje, pasikartosiu, siekiama profesionalumo, o tai nėra lengva, nes tenka daug dirbti“.

Patyrusi, tituluota vaikų, tėvų ir kolegų mėgstama pedagogė sako iš savo darbinės veiklos patirianti daug džiaugsmo ir pasisemianti patirties, nes vaikas yra toks grynas ir gyvas, kad daug ko iš jo pasimokanti. O svarbiausia – vaikai nemeluoja, jie gali pasakyti viską tiesiai, tai kartu ugdo ir pedagogą. Ji džiaugiasi kasmet į Švenčionių J.Siniaus meno mokyklos klases sugužančiais būriais pirmokėlių, kurie ateina ir mokytis, ir tuo pačiu mokyti čia dirbančių pedagogų...

Irena POŽĖLIENĖ