Mes turime 296 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:565
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16766
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92796
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pažintinis žygis dviračiais, skirtas karaliaus Mindaugo vardadieniui

2013 m. lapkričio 6 d., trečiadienis Nr.81 (1324)

Įpusėjus sodriomis rudens spalvomis pasidabinusiam metui, spalio 14-ąją, minimas karaliaus Mindaugo vardadienis.Ši diena – dar viena ypač palanki proga, skatinanti mus atsigręžti į praeitį prisimenant garbingą tautos istoriją. Juk mūsų Švenčionių kraštas yra istorinėje Nalšios žemėje, turime ir prieš keletą metų Mindaugo vardu pavadintą Švenčionėlių gimnaziją, todėl jau šie faktai byloja apie tam tikras pirmojo Lietuvos valdovo ir mūsų žemės sąsajas: Pakretuonės miške, tarp Žeimenio ir Vajuonio ežerų,yra itin reikšmingas archeologinis objektas, besiformuojančios Lietuvos valstybės gynybinis įrenginys - Rėkučių įtvirtinimas (arba trumpiau tariant „Mindaugo siena“), kurį taip pavadino archeologas prof. Algirdas Girininkas. Archeologai šį pylimą ištyrė 1990-1991 m., ir, jų manymu, tai buvo gynybinė siena nuo priešų iš šiaurės ir šiaurės rytų pusės. Šis įtvirtinimas - tik dalis gynybinės linijos, kuri tęsėsi nuo Tauragnų iki Daugėliškio kalvyno. Gynybinę sistemą sudarė piliakalniai ir natūralios gamtinės kliūtys: ežerai, kalnagūbriai ir upės. Todėl šiaurės vakarų-rytų-pietryčių kryptimis driekėsi apie penkiasdešimt kilometrų bemaž tiesi žmonių ir pačios gamtos sukurta gynybinė linija.

Todėl visai šalia turint tokį svarbų objektą, mums, šio krašto gyventojams, tiesiog gėda būtų apie jį nežinoti, juo labiau dabar, kai nuolatos besirūpinančios praeities palikimu Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo vedėjos Viktorijos Lapėnienės pastangų dėka neseniai prie miško keliuko, kertančio minėtą gynybinį įtvirtinimą, pastatytas paminklinis akmuo su išraižytu užrašu: Lietuvos gynybinis pylimas XII-XIII a. Pasak V. Lapėnienės, ji su apgailestavimu anksčiau yra išsakiusi ne vieno renginio metu, jog dažnas Lietuvos mokinukas pasakys, kur yra kinų siena, tačiau vargu ar žino apie Lietuvos gynybinės sienos egzistavimą. Dar reikėtų priminti faktą, kad Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras (P. S. tuomet dar Kaltanėnų pagrindinė mokykla) beveik prieš dešimt metų sudarė dviračių tako maršrutą „Didysis Kaltanėnų dviračių takas“, kurio vienas iš lankytinų objektų – būtent vadinamoji „Mindaugo siena“. O šiais metais Centro direktoriui Kęstučiui Lisauskui vėl gimė sumanymas krašto istorijos tema – organizuoti karaliaus Mindaugo vardo dienai paminėti skirtą pažintinį žygį dviračiais būtent šiuo maršrutu. Todėl plėtodamas turistinę-pažintinę veiklos kryptį, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras kartu su Kaltanėnų kaimo bendruomene bei Reškutėnų bendruomenės centru spalio 14-ąją visus besidominčius gimtojo krašto praeities palikimu, norinčius ir galinčius aktyviai keliauti pakvietė netradiciškai paminėti karaliaus Mindaugo vardadienį.

Įsibėgėjęs ruduo renginio dieną nepašykštėjo palankių oro sąlygų kelionei, kad susirinkusių entuziastų būrelis netrukdomas galėtų artimiau pažinti Nalšios žemės dalelę – Reškutėnų kraštą. Vertėtų nors trumpai papasakoti apie šį žygį ir jo maršrute išsidėsčiusius pažintinius objektus, kad skaitytojai galėtų bent įsivaizduoti, ką pamatė ir patyrė keliavusieji.

Startavusi nuo Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro, dviratininkų vorelė patraukė pietų kryptimi, vėliau pasuko Kretuonų keliu kairėje palikdama Žeimenio (vietinių gyventojų vadinamą Nepirių) ežerą, abipus vieškelio išsibarsčiusius Degutynės pilkapyno pilkapius, kirsdama geležinkelio Vilnius-Turmantas juostą, paskui vėl pasukdama į kairę – tai senojo kelio atkarpa, nuo senųjų kapinaičių pusės dviratininkai pasiekė etnografinį Kretuonų kaimą. Šimtamečių medžių ir išlikusių senųjų pastatų turtingoje „ūlyčioje“ renginio dalyvius pasitiko autentiškos A. Tijūnelio sodybos-muziejaus šeimininkė - Genovaitė Tijūnėlytė-Terlikovska, kuri ir papasakojo Valakų reformos metu susikūrusio Kretuonų kaimo istoriją, aptarė pastatų išdėstymo ypatumus, supažindino su savo sodyba. Taip pat ji svečius pėsčiomis palydėjo per visą kaimą parodydama buvusių šio kaimo mokyklų pastatus, dviejų tipų svirnus bei kitus įdomesnius pastatus. Be to, G. Tijūnėlytė-Terlikovska prisijungė prie keliautojų ir palydėjo juos iki pat Reškutėnų, pakeliui vis stabtelėdama ir savo pasakojimu prikeldama gimtojo krašto praeities detales. Šioje kelio atkarpoje neapseita ir be šypseną keliančio nuotykio: Murmų kaime prie grupės ,“prisijungė“ dar vienas žygio dalyvis - draugiškai nusiteikęs šunelis, kuris vėliau dviratininkams tapo nemenku rūpesčiu, nes reikėjo pasukti galvas, kaip jį sugrąžinti atgal.

Pažintis su Reškutėnais prasidėjo nuo šv. Izidoriaus bažnyčios, kurią atkaklūs reškutėniškiai patys suprojektavo ir 1924 m. pastatė savo jėgomis. Bažnyčios šventoriuje renginio dalyvių jau laukė reškutėniškė muziejininkė V.Lapėnienė, atskleidusi bažnyčios atsiradimo priežastis, šventovės architektūros savitumą, statymo detales ir pan. Dalyviai apsilankė ir įvairių eksponatų kupiname Reškutėnų muziejuje – šio krašto praeities saugykloje. Tik, deja, dėl laiko stokos nespėta išsamiau susipažinti su visomis muziejaus ekspozicijomis, nes buvusios Reškutėnų mokyklos patalpose dalyvių jau laukė vaišinga Reškutėnų bendruomenės centro pirmininkė Janė Petkūnienė ir jos pagalbininkai. Valandėlę pailsėję, sočiai pamaitinti žygio dalyviai spėjo aptarti maršrutą bei padiskutuoti rūpimais klausimais su atvykusiu Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriumi Eminueliu Leškevičiumi ir jo kolegomis, o susipažinę su čia įrengta Gamtos klase, vėl išsiruošė į kelionę.

Kelionės laikui nepastebimai tirpstant, dviratininkų grupelė suskubo pasukti Veršelio kalno link, kur aplankė Lietuvos vardo tūkstantmečiui įamžinti skirtą paminklą. Po to, palikdama už nugaros gilias lietuviškumo šaknis turintį Reškutėnų kaimą, trumpam stabtelėdama prie Žaugėdos upelio stovinčio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukakčiai paminėti skirto paminklo (jį lenkų okupuotame krašte 1930 m. pastatė kaimo jaunimas),pradėjo kilti į Lygumų kalną – prie dar visai neseniai pastatyto apžvalgos bokšto. Pasiekę bokšto viršų išvydo nepakartojamą rudens fone įrėmintą Reškutėnų apylinkių peizažą:auksiniais atspalviais mirgančiais miškais prisidengusį Vajuonio ežerą, tyvuliuojančio Kretuono didžiulę akį, kalno papėdėje augančią senų medžių alėją, žyminčią kadaise čia buvusio Pervieniškės dvaro vietą ir dar daug kitų akį patraukiančių vaizdų...

Nors dar ne vienam renginio dalyviui norėjosi gėrėtis atsivėrusia krašto panorama, tačiau šykštokai šyptelėjančios saulės diskas nesustodamas riedėjo vakarop vis paragindamas judėti toliau. Todėl, smagiai su vėjeliu nusileidę nuo Lygumų kalno, dviratininkai skubėjo šiaurės vakarų pusėn pakeliui pravažiuodami seniausią šiose apylinkėse Rėkučių kaimą, išsibarsčiusį išilgai Vajuonio ežero kranto. Tik iš tolo pažvelgę į Papravalės piliakalnio keterą, pasukę Pakretuonės miško keliukais, dalyviai artėjo svarbiausio tikslo link - iki „Mindaugo sienos“. Trumpa atokvėpio pertraukėlė, tik keletas žingsnių nuo pagrindinio maršruto, ir visi pamatė didžiausią pilkapį Lietuvoje – Nekropolį. Dar keletas minučių ir galų gale atkaklieji keliautojai pasiekė Rėkučių gynybinį įtvirtinimą, apie kurį žingeidiems dalyviams papasakojo dar vienas šios kelionės gidų – Kęstutis Lisauskas.

O kai pagrindinis tikslas pasiektas, daug lengviau sukaupti jėgas pasukant namų pusėn. Antrą kartą kirsta geležinkelio linija, miško keliuku ilgokai riedėta Pakretuonės vandens malūno pusėn.Beskubant iškilo ir sunkumų – pasitaikė sudėtingesnis maršruto ruožas, kurį vis tik įveikus prieš akis kaipmat „išdygo“ malūnas, pastatytas ant nedidelio Kretuonėlės upelio dar 1850 m. Čia trumpam sustoję, renginio dalyviai pasigėrėjo upelio šniokštimu bei tyla ir ramybe apgaubtu Žeimenio ežeru ir, sukaupę paskutinių jėgų likučius, pajudėjo pietų pusėn. Keliaudami palei rytinę Žeimenio pakrantę, išsibarstę renginio dalyviai vėl susitiko ant medinio tiltelio, nutiesto per ežerą ties Ožkinių kaimu. O iš čia jau ranka pasiekiamas Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras, kur dviratininkus pasitiko Kaltanėnų kaimo bendruomenės atstovai – Algirdas ir Rasa Breidokai. Sušilę ir atsigavę jų rūpestingai paruoštos kvapnios vaistažolių arbatos dėka, besibaigiančio šventinio renginio dalyviai išsakė patirtus įspūdžius, trumpam prisimindami įdomesnes kelionės akimirkas ar linksmesnes situacijas, o didįjį maršrutą įveikusi Švenčionių verslo ir turizmo informacijos centro direktorė Violeta Čepukova apibendrino renginį pateikdama savo pastebėjimus bei išvadas.

Kadangi šis Mindaugo vardadieniui skirtas pažintinis žygis vyko eilinę darbo dieną, jo organizatoriai nesitikėjo, kad sulauks gausaus keliautojų būrio, tačiau džiaugėsi, kad nors nedidelė kraštiečių dalelė praplėtė savo akiratį susipažindama su artimąja aplinka, savo protėvių palikimu bei įrodydama, kad gali įveikti gana sudėtingą maršrutą. Be to, Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro specialistai, pritardami istoriko Vytauto Baškio mintims, kad karaliaus Mindaugo vardadienio minėjimo tradicija labai prisidėtų ugdant tautos dvasią bei akcentuojant istorinį garsą, viliasi, kad ateityje atsiras vis daugiau entuziastų, kurie išdrįs pasirinkti būtent tokią krašto pažinimo formą.

Danutė RASTENIENĖ

Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro metodininkė

 
Reklaminis skydelis