Po vasaros atostogų vėl atgijo mokyklos, jos prisipildė vaikų šurmulio, iš meno mokyklų vėl sklinda muzikos garsai. Neretai tenka išgirsti ir skaidrų bei švelnų kanklių skambesį. Ir nenuostabu. Juk kanklės– tradicinis ir vienas seniausių styginių lietuvių liaudies muzikos instrumentų. Žinių apie kankles galima rasti lietuvių liaudies dainose, pasakose, padavimuose, dažnai siekiančiuose tuos laikus, kai lietuviai dar buvo stabmeldžiai ir tikėjo, kad žmogaus siela gali persikelti į medį, į kankles ir kalbėti arba raudoti žmogaus balsu. Kanklių tipo daugiastygiai liaudies instrumentai yra paplitę ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione: Latvijoje, Estijoje, Suomijoje.

Nuo seno kanklėms buvo teikiama magiškoji paskirtis, o kankliavimas (skambino daugiausiai tik vyrai) laikytas ypatinga meditacijos forma, dažniausiai tuo naudodavosi žyniai. Vėliau kanklės tapo populiariu liaudies instrumentu, buvo kankliuojamos etninės Baltijos tautų melodijos. Vėlesniais amžiais į Baltijos regioną plintant ir kitų tautų dainoms ir šokiams buvo kankliuojama ir naujoviška muzika. XIX a. kankliavimas Baltijos šalyse ir Lietuvoje tapo tautinio atgimimo simboliu. Po II pasaulinio karo modifikuotomis kanklėmis pradėta mokyti groti Muzikos akademijoje. Jos tapo orkestro, ansamblio ir solo instrumentais. O repertuarą ėmė kurti profesionalūs kompozitoriai, gerai išmanantys kanklių ir kankliavimo specifiką, jie ir pritaikė šiam instrumentui šiuolaikinės muzikos naujoves.

Dabartiniu metu kanklės tapo dar universalesniu instrumentu, kuriuo galima išraiškingai sugroti ir liaudies, ir popfolk stiliaus, ir pramoginės ar klasikinės muzikos kūrinį. Juk neveltui kanklių muzika nuolat įtraukiama ir į Dainų švenčių repertuarą. 2014 m. Lietuvos dainų šventės „Čia – mano namai“ repertuare bus ir kanklių popietė „Skambėkite, kanklės“.

„Jos skamba beveik kaip arfa“, - sakė Švenčionėlių meno mokyklos mokytoja Milda Matijošiūtė, kanklėms ištikima jau ne vieną dešimtmetį ir apie jas galinti kalbėti valandų valandas. Šios mokytojos ugdomos kanklininkės ne kartą dalyvavo ir Dainų šventėse, skynė laurus tarptautiniuose, respublikiniuose ir rajoniniuose konkursuose. Švenčionėlių meno mokyklos kanklininkės nuolat koncertuoja ir miesto bei rajono renginiuose. Pernai vasarą M.Matijošiūtės kanklininkės dalyvavo respublikinėje Moksleivių dainų šventėje, ansamblių vakare.

Kaip netikėtai suskamba šis, iš pirmo žvilgsnio atrodytų tik liaudiškas, instrumentas įsitikinau ir aš, kai M.Matijošiūtės mokinės Raminta Mikštaitė, Greta Nalivaikaitė ir Sonata Gudelaitytė kanklėmis atliko svajingąją latvių kompozitoriaus Raimudo Paulo melodiją „Laimužė“ (vyresniajai kartai geriau žinoma kaip A.Pugačiovos atliekama „Milijonas raudonų rožių“). Puikiai nuskambėjo ir šių mergaičių trio atliekamos klasikinės ir liaudies muzikos melodijos, kartu pritariant ir daina.

„Kanklės – puiki saviraiškos priemonė, tinkanti groti ir kartu dainuoti, - sakė M.Matijošiūtė. – Vien iš kanklininkų galima suburti didžiulį ansamblį, o muzikuojant kartu – ir linksmiau, ir drąsiau, vystosi socializacijos, bendravimo įgūdžiai“. Mokytojai pritarė ir tuo metu klasėje buvusios mergaitės. Raminta kanklių specialybės pas M.Matijošiūtę Švenčionėlių meno mokykloje mokosi antrus metus, Greta – trečius, Sonata – jau penktus ir kasmet vis patiria vis daugiau ir daugiau džiuginančių šio subtilaus muzikos instrumento teikiamų atradimų.

Nors šiuo metu kanklės laikomos tradiciniais moteriškais instrumentais, konkursuose mokytojai yra tekę sutikti ir vieną kitą vaikiną iš didmiesčių, puikiai grojantį šiuo subtiliu instrumentu, kuris senų senovėje buvo prieinamas vien tik žyniams, o dabar juo groti mokytis gali kiekvienas, turintis elementarią muzikinę klausą ir bent šiek tiek noro.

Irena POŽĖLIENĖ