Mes turime 371 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2049
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18250
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94280
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Bažnyčios misija – įtikinti žmogų, kad jis yra laisvas

2013 m. rugpjūčio 30 d., šeštadienis Nr.63 (1306)

Kiekvieną kartą, eidamas susitikti su kunigu, apie kurį ruošiuosi rašyti, pagalvoju, kodėl jauni žmonės atsisako pasaulietiško gyvenimo ir pasirenka tarnystę Dievui ir žmogui. Kunigystės sakramentas – vienas iš 7 sakramentų, o tai tarsi parodo kunigo gyvenimo misijos svarbą ir reikšmingumą. Rugpjūčio mėnesį į Švenčionių visų šventųjų parapiją gavęs paskyrimą į vikaro pareigas atvyko kunigas Jonas Naujokaitis, kurį ir noriu plačiau pristatyti Švenčionių visų šventųjų parapijos ir Švenčionių rajono tikintiesiems.

- Esu vilnietis. Vilniuje gimiau, Vilniuje įgijau vidurinį išsilavinimą, Vilniuje mokiausi konservatorijoje, o vėliau baigiau Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, - pradėdamas mūsų pokalbį sako kunigas Jonas Naujokaitis.

- Kodėl tokios įdomios metamorfozės: iš konservatorijos į kunigų seminariją? – klausiu kunigo Jono.

- Aš kartais juokaudamas sakau, kad vadovaudamas chorui, diriguočiau maksimum 70 žmonių, o būdamas kunigu, galiu diriguoti kur kas didesniam žmonių skaičiui, o jei kalbėsime rimtai, tai aš visą laiką augau prie bažnyčios. Patarnavau nuo pat vaikystės, o kai įstojau į konservatoriją, pradėjau bažnyčioje vargonininkauti. Taip ir nejučiom nuėjau į kunigų seminariją. Neturėjau aš jokių vizijų, kaip kai kuriems apsireiškia Šv. Marija ar Jėzus, bet jaučiau kaip Dievas mane vedė iki seminarijos, o ir vėliau vedė keliu į kunigystę. Tik atsigręžęs atgal suvoki, kad buvo Dievo vedimas.

- Nuo vaikystės turėjote gabumų muzikai?

- Taip. Nuo vaikystės lankiau „Ąžuoliuko“ chorą ir mokyklą. Mano tėvai nevertė nieko daryti prieš savo valią. Neprieštaravo ir kai į kunigų seminariją stojau. Leido pačiam rinktis. Mano tėvas inžinierius, mama gydytoja, dar turiu jaunesnę sesutę. Džiaugiuosi, kad dabar, kai buvau įšventintas į kunigus, tėvai ėmė dažniau lankytis bažnyčioje. Man labai gražu tą matyti.

- O kaip gyvenimas kunigų seminarijoje?

- Viskas normaliai praėjo. Žinoma, buvo ir apmąstymų, ir dvejonių, bet aš laikiausi vieno principo, jei pasirinkai kelią, juo turi eiti iki galo. Būdamas diakonu tarnavau Vilniaus katedroje, o 2011 m., kai gavau kunigystės sakramentą, buvau paskirtas vikaru į Nemenčinės parapiją. Iš pradžių buvo nelengva, nes ten daug lenkų, o aš nemokėjau lenkų kalbos, bet vėliau pamilau tą parapiją, tuos žmones, ir išvažiuoti buvo nelengva, bet toks mūsų, kunigų, gyvenimas, vyksti ten, kur tave paskiria. Taip po poros metų gavau paskyrimą į Švenčionis. Kol kas dar negaliu kažko pasakyti apie Švenčionių visų šventųjų parapiją, tikinčiuosius, juk praėjo dar labai mažai laiko. Pro Švenčionis pravažiuodavau ir anksčiau, bet bažnyčioje būti neteko. Džiaugiuosi, kad bažnyčia graži, nes man labai svarbu, kad bažnyčia būtų graži, ir ji Švenčionyse tikrai graži, o visa kita parodys laikas.

- Kunigo gyvenimas tai ne tik šv. Mišios, bet ir krikštynos, vestuvės, laidotuvės...

- Taip, kunigui tenka ir krikštyti, ir tuokti, ir laidoti. Natūralu, kad atlikdamas šias pareigas visada susimąstai, galvoji, ką pasakyti. Juk su vienokia nuotaika ir nusiteikimu žmonės ateina tuokdamiesi ar krikštydami vaikus, ir su visai kitokia būsena žmonės būna laidotuvėse. Kai krikštiji vaiką galvoji, kad iš jo išaugs doras žmogus. Ir nors nebūtina, bet aš visada pasakau pamokslą, kurio metu atkreipiu dėmesį į tai, kad tėvai ir krikštatėviai turi rodyti pavyzdį. Juk nėra ko norėti iš jaunimo, kad neina į bažnyčią, jei tėvai neina. Pavyzdžio nėra, o žmogui labai svarbus pavyzdys. Liūdna tiesa, bet dabar atėjo bedievių karta. Jei žmogus bijo persižegnoti, pasimelsti su savo vaikais, kuriuos augina, kokia kalba gali būti apie pavyzdį. Krikšto tėvai taip pat priima įsipareigojimą rodyti teigiamą pavyzdį. Ir tada, kai vaikas matys teigiamus pavyzdžius, išaugs doras žmogus. Jei kačiuką atskirsime nuo mamos, išaugs kačiukas, bet su žmogumi visai kas kita, žmogui reikia pavyzdžio, fenomeno. Ir kai tėvai ir krikšto tėvai tą supras, daug kas bus kitaip. Tiek apie krikštą. Kalbant apie santuoką galima pasakyti, kad dažnai labai keistai traktuojamas kito žmogaus buvimas šalia. Dažnai santuokoje kitas žmogus laikomas kaip priemonė kažkokiam tikslui pasiekti, bet nežiūrima vienas į kitą meilės akim tikrąja to žodžio prasme. Myli žmogų tokį, koks jis yra, iš to išplaukia meilė. Labai dažnai ateina poros, kurie susižavėję vienas kitu, bet tikrosios meilės nėra. Taip, bazė yra gera, bet kaip žmonėm pasakyti, kad tas susižavėjimas išaugtų į tikrąją meilę, į pasiaukojimą būti su tuo žmogumi, ir kol to nėra, poros skiriasi, nes žmonės netampa vienu kūnu. Jie ir lieka individualistais. Ir aš linkiu sutuoktiniams ištverti tą kelią. Kunigo pašaukimas kaip ir santuokos pašaukimas yra labai gražus ir labai nelengvas. Ir negalėčiau pasakyti, kas sunkiau, gyventi santuokoje ar būti kunigu. Laidotuvės, žinoma, visai kitaip nuteikia. Negalima įprasti prie skausmo ir mirties, ir tu nori nenori pajunti tą, bet reikia stengtis paguosti žmones, perduoti tą žinią, kad gyvendami tikėjimu, mes gyvensime amžinai, ir tas amžinas gyvenimas bus džiaugsmingas, ten mes būsime laimingi. Ir tą turi perduoti žmogui. Turi perduoti tikėjimą prisikėlimu. Aš apie tai galvoju ir tą darau laidotuvių metu.

- Ar lieka laiko pomėgiams? Ar muzikai liko vietos kunigo Jono gyvenime?

- Žinoma, liko. Mėgstu groti vargonais. Smagu, kad ir Švenčionių bažnyčioje yra geri, suremontuoti vargonai. Dirbdamas katedroje turėjau ir chorą, taip pat ir vargonais pagrodavau. Visą laiką esu linkęs prie muzikos, bet neklausau vien klasikinės muzikos. Mėgstu įvairią gerą muziką ir ja domiuosi. Šiuolaikinės technomuzikos nemėgstu, nes man kiekvienas menas turi duoti kokią nors mintį, jei tai daina, turi būti aišku, kas norima pasakyti, svarbu ir kas ją dainuoja. Turi dainuoti tas žmogus, kuris man patinka, ir kuris mano supratimu yra geras žmogus. Man tai svarbu, svarbu, kokį turinį perduoda daina ar muzika. Dabar jaučiamas meno numenėjimas, degradacija, kaip, beje, ir žmonių. Susidaro įspūdis, kad kažkas stengiasi tai padaryti. Ir tada iškyla klausimas, kodėl? Gal tam, kad būtų lengviau valdyti žmogų, nes kai padarai žmogų mase, jį lengviau valdyti. Prie to ir veda masinės kultūros propagavimas. Bažnyčia turi dėti visas pastangas, kad žmogui pasakytum, jog jis nebijotų, jog jis yra laisvas žmogus, ir pats turi teisę apsispręsti. Ir kai mes tą įskiepysim žmogui, jis jau nepaklus miniai. Ir tai jau bus pradžia. Aš matau bažnyčios svarbią misiją, kad žmogus patikėtų, jog yra laisvas žmogus, - baigdamas mūsų pokalbį sako Švenčionių visų šventųjų bažnyčios vikaras Jonas Naujokaitis ir nuskuba ruoštis vakarinių mišių aukojimui, o aš atsisveikinu su mintimi ir viltimi, kad Švenčionių parapija jam taps sava.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis