Švenčiausiosios Mergelės Marijos į Dangų ėmimas privaloma tikėjimo tiesa paskelbtas palyginti neseniai. 1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII paskelbė apaštalinę konstituciją „Munificientissimus Deus“, kuria nurėdė, jog visi katalikai privalo tikėti, kad Mergelė Marija buvo ir kūnų ir siela paimta į amžinąją Dievo karalystę. Tai buvo paskutinė naujausia katalikų bažnyčioje paskelbta dogma, tai yra bažnyčios autoritetu patvirtinta ir neatšaukiamai paskelbta tikėjimo tiesa. Per pastaruosius praėjusius šešis dešimtmečius kitų tokio lygio ir svarumo pareiškimų daugiau nebuvo. Tačiau šios dogmos paskelbimas nebuvo tik asmeniškas paties popiežiaus sprendimas. Prieš paskelbdamas šią dogmą, popiežius Pijus XII enciklika „Deiparae Virginis“ kreipėsi į visus bažnyčios vyskupus, atsiklausdamas jų nuomonės, ar bažnyčios tradicijoje nuo seno gyvuojantis tikėjimas Marijos į dangų paėmimu gali būti iškilmingai pakeltas į dogmos lygį. Pagal Vatikano dienoraščio „L‘Osservatore Romano“ 1950 m. rugpjūčio 16 d. paskelbtus duomenis, iš 1.181 atsakymo, 1.159 buvo teigiami. Ši apklausa dar kartą parodė, kad popiežiai, norėdami pasinaudoti savo neklaidingumo dovana moralės ir tikėjimo dalykuose, pirmiausia nori išgirsti visos bažnyčios, visos Dievo tautos balsą. Tad apaštalinėje konstitucijoje, skelbiančioje Marijos į dangų ėmimo dogmą, skaitome: „Visuotinis bažnyčios pritarimas leidžia tvirtai ir užtikrintai tvirtinti, jog Palaimintosios Mergelės Marijos paėmimas į dangų su kūnu yra Dievo apreikšta tiesa ir ja visi bažnyčios vaikai turi tvirtai ir ištikimai tikėti.“

Dangun ėmimo dogma nereiškia, kad Marija buvo pažodžiui paimta nuo žemės ir pakelta į dangaus aukštybes, kaip dažnai ši tikėjimo tiesa vaizduojama bažnytinėje dailėje. Ši dogma taip pat nereiškia, kad Marija nemirė. Pavyzdžiui, Rytų bažnyčios, taip pat tikinčios Mergelės Marijos dangun ėmimu, tą pačią šventę vadina Marijos užgimimu. Dėl Marijos mirties esama skirtingų teologų nuomonių, tuo tarpu Dangun ėmimo dogma kalba ne apie Marijos gyvenimo žemėje pabaigą, bet apie joje ypatingai išsipildžiusį visai žmonijai duotą išganymo pažadą.

Popiežiaus Pijaus XII prieš šešis dešimtmečius paskelbta dogma tvirtina, kad Marija pirmoji tarp visų žmonių buvo prikelta amžinajam gyvenimui. Mums visiems teks palaukti Paskutinio teismo dienos, o Marijai padaryta išimtis. Kaip skelbia kita tikėjimo tiesa – mūsų tikėjimo tiesa apie Mergelės Marijos nekaltą prasidėjimą, ji nuo pat pradžios jau buvo išganyta, kad vertai galėtų duoti pasauliui Išganytoją. O jei Marijos nebuvo sutepusi gimtoji nuodėmė, tai ir jos perėjimas iš žemiško gyvenimo į amžinybę turėjo būti kitoks. Mes tikime kūno iš numirusiųjų prisikėlimą, tikime, kad laikų pabaigoje visi mirusieji bus prikelti naujam tobulam gyvenimui, kuris kartu bus realus žmogiškas gyvenimas. Tačiau jei mums visiems reikės pereiti per mirtį, mūsų kūnų suirimą ir laukti prisikėlimo dienos, tai Marijai, nuo pat pradžios nekaltai, nereikėjo laukti tos dienos ir Dievo teismo, nes ji dar prieš gimimą buvo išganyta. Dėl to dangun ėmimas yra logiška nekalto parsidėjimo pasekmė. Abi šias tiesas bažnyčia tiki nuo seniausių laikų. Kaip liudija istoriniai šaltiniai, jau ketvirtame amžiuje Mažosios Azijos krikščionys garbino nekaltai pradėtąją ir į dangų paimtąją Dievo Motiną. Tačiau šios dvi viena kitą papildančios ir viena iš kitos išplaukiančios tikėjimo tiesos, oficialiomis dogmomis katalikų bažnyčioje tapo palyginti neseniai. Nekaltojo prasidėjimo dogmą 1854 m. gruodžio 8 d. paskelbė popiežius Pijus IX, o Dangun ėmimo dogmą, kaip jau minėta, 1950 m. lapkričio 1 d. paskelbė popiežius Pijus XII.

Marija yra mūsų visų viltis. Su pasigėrėjimu ir džiaugsmu žiūrime į Mariją, pirma mūsų pasiekusią amžiną garbę, nes žinome, kad ta palaiminto amžino gyvenimo perspektyva atverta ir mums visiems. Jei šiame žemiškame gyvenime mus kankina abejonės, jei dabar reikia vargti ir kovoti, tai į Dievo garbę paimta Mergelė Marija mus užtikrina, kad ir mes galime nueiti ten, kur ji pirma nuėjo.

Vatikano II susirinkimas tvirtina: „Į dangų paimta Marija daugeriopu užtarimu mums dalina amžinojo išganymo dovanas. Savo motiniška meile ji rūpinasi Sūnaus broliais ir seserimis, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja iki pasieks palaimingąją tėvynę“ (LG 62). Prašykime Švenčiausiąją Mergelę, kad ji mums būtų žvaigždė, vedanti mus į susitikimą su jos Sūnumi dangaus šlovėje.

Edmundas PAULIONIS

Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos klebonas