Beveik prie trejus metus, 2010 m. lapkričio 27 d., Švenčionių ligoninės patalpose gydytojų nefrologių Ramunės Grigienės ir Rasos Dobrovolskienės pastangomis buvo įkurta hemodializės klinika. Ligoniams, sergantiems inkstų nepakankamumu, kuriems jau reikia atlikti hemodializes, atsirado galimybė tą procedūrą atlikti Švenčionyse, o ne važiuoti į Vilnių. Praėjo beveik treji metai. Kaip gi sekėsi per tą laiką? Ar pateisino lūkesčius? Apie tai ir kalbuosi su viena iš klinikos įkūrėjų Ramune Grigiene.

- Svarbiausias lūkestis ir mūsų tikslas – padėti žmonėms, priartinti hemodializės procedūrą arčiau jų – pasiteisino, o apie visa kita mes mažiausiai galvojome. Prisimenu, kaip Švenčionių r. gerai žinomas verslininkas Albertas Masevičius tada mūsų klausė, ar paskaičiavome, kada viskas atsipirks, ir labai nustebo sužinojęs, kad mes su kolege Rasa neskaičiavome ir neplanavome, kada visos investicijos atsipirks. Mums svarbiausia buvo pati idėja, noras padėti žmonėms. Juk mes dalį tų žmonių, kuriems atlieka hemodializes, pažinojome ir anksčiau, gal todėl jie ir atėjo drąsiai. Pasitikėjimas tarp gydytojo ir paciento yra labai svarbus. Turime 8 dializės vietas, tiek, kiek minimaliai reikėjo klinikai įkurti, ir vieną pamainą, jos būna visada užpildytos, - apie hemodializės klinikos darbą pasakoja gydytoja nefrologė Ramunė Grigienė.

- Ar gydytojo pasakyti žodžiai pacientui, kad reikia pradėti dializės procedūras yra nuosprendis?

- Manau, kad ne, nes atlikdami dializę žmonės gyvena dešimtmečius. Taip, reikia prie to prisitaikyti, nes dializės aparatas atlieka inkstų valymo procedūrą ir ši procedūra yra būtina, kad žmogus galėtų gyventi. Vieniems pacientams ją reikia atlikti kas 2 dienas, kitiems – rečiau, bet paprastai pacientas taip pat dažniausiai laukia donorinio inksto. Mano praktikoje yra buvęs atvejis, kai viena pacientė pasiprašė išbraukiama iš inksto persodinimo laukiančiųjų sąrašo, o pasirinko dializes, kurias jai atlieka jau daugiau nei 20 metų. Pati dializės procedūra dabar tikrai netrumpina žmogaus gyvenimo, nes aparatūra dabar moderni, o ir procedūra tapo mažiau skausminga. Mes čia turim tokią įrangą, kokia yra visame pasaulyje. Neseniai teko lankytis Honkonge ir su Rasa ten pavyko apsilankyti hemodializės skyriuje, kur vienu metu procedūra buvo atliekama 87 pacientams. Nustebino malonus kinų priėmimas, viską mums aprodė, paaiškino. Mes pamatėm, kad ten dirbama su tais pačiais aparatais, tais pačiais principais ir lygis toks pats kaip Lietuvoj. Dializatoriai, aparatūra, visai tokie patys kaip pas mus. Žinoma, kai žmogus sužino, kad reikia atlikti dializę, daugeliui būna šokas, bet tai nėra mirties nuosprendis, ir žmogus gali prisitaikyti prie situacijos. Juk yra žmonių, kurie dirba. Ateina dializuotis, o po to dirba. Daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Beje, kartais būna, kad inksto transplantacija žmogui negalima, tada belieka tik dializė. Juk nežinai, kaip bus po inksto persodinimo, - sako gydytoja Ramunė.

- Kaip gydytojai įpranta prie tokio fakto, kad vieno žmogaus mirtis suteikia šansą gyventi kitiems?

- Prie mirties neįmanoma nei priprasti, nei įprasti, tiesiog tu dirbi savo darbą ir žinai, kad turi padėti tam, kuris turi šansą išgyventi.

Girdėdamas šiuos gydytojos Ramunės žodžius, prisiminiau, kaip lygiai taip pat, beveik žodis žodin, pasakė chirurgas Karaliūnas.

- Ramune, kaip pavyksta visur suspėti? Juk tenka ir į Švenčionis važiuoti, ir į Varėną, kur turite tokią pat kliniką, ir, žinoma, darbą Santariškių ligoninėje, be to ir šeimai reikia rasti laiko.

- Laiko nėra, bet kažkaip suspėju. Matyt, esu darboholikė ir dirbdama jaučiu malonumą. Man pasisekė gyvenime, kad galiu daryti tai, kas patinka. Vyras Arvydas jau įprato prie mano darbo tempų ir ritmo, o štai dukra sako, kad aš mažai šeimai skyriau laiko, bet kai tik yra galimybė, stengiuosi pabūti kartu su šeima. Beje, neseniai padariau atradimą, gimtajame Miečionių kaime mamos sodyboje pirmą kartą bandžiau pjauti žolę su žoliapjove ir pajutau, kad tas procesas atpalaiduoja. Fantastika. O šiaip mėgstu gamtą, mėgstu skaityti, tik gaila, kad tam laiko mažai lieka. O dar ir minčių naujiems projektams yra ir tikiuosi, kad juos pavyks įgyvendinti, - šypsodamasi sako gydytoja Ramunė Grigienė.

- Ramune, o ar apie mediciną svajojai iš vaikystės, ar ši svajonė gimė vėliau?

- Galiu drąsiai pasakyti, kad kiek save atsimenu, neįsivaizdavau kitos profesijos, kaip būti gydytoja. Ir dabar savęs kitur neįsivaizduoju. Esu laiminga dirbdama gydytojos darbą. Tai mano pašaukimas ir mano hobis, tai mano gyvenimas, ir kitokio jo neįsivaizduoju. Man niekados nekilo klausimas, kuo aš būsiu. Net ir žaidimai buvo susiję su medicina. Beje, gal buvau kokių penkerių, kai chirurgas Karaliūnas mane nusivedė į operacinę ir stebėjau apendicito operaciją. Vasaromis dažnai žaisdavau su Karaliūno ir gydytojos Basijokaitės dukromis. Ir man iš vaikystės medicina buvo artima. Ir niekur kitur kaip medicinoj savęs nemačiau. O nefrologiją irgi sąmoningai pasirinkau ir čia save suradau, - sako gydytoja Ramunė Grigienė, kuri džiaugiasi ir puikiomis pagalbininkėmis slaugytojomis Renata Makaroviene ir Edita Jankauskiene, be kurių sklandus darbas būtų neįmanomas.

Baigiantis pokalbiui palietėme ir mūsų tėviškės temą, kuri nėra jau tokia linksma, nes vis daugiau žmonių išeina Anapilin, dar gerai, kad namus išperka miestiečiai, ir nors vasarą jos gimtasis Miečionių kaimas būna gyvesnis. Štai taip nostalgiškai prisiminimais apie tėviškę baigėsi pokalbis, prasidėjęs nuo hemodializės.

Algis JAKŠTAS