Mes turime 248 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:266
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18810
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:66136
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:116150

Laimė būti tėvais. Įtėviais ir globėjais – taip pat

2013 m. birželio 12 d., trečiadienis Nr.42 (1285)

Praėjusią savaitę Socialinių paslaugų centras ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba surengė 3-ąją įtėvių ir globėjų konferenciją

 

Tėvai gyvi, o vaikai neteko tėvų globos...

Vaikus globojančioms ir įsivaikinusioms šeimoms skirtą konferenciją „Globos ir įvaikinimo aktualijos“ pranešimu pradėjo Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Ana Aidietienė. Skaudi tiesa – netekusių šeimos vaikų nemažėja, ir, kaip pastebėjo A.Aidietienė, neprisimena nė vieno atvejo, kad globa būtų skirta dėl tėvų mirties. Vaiko tolesnį gyvenimą apsprendžia ir į valdiškus namus atveda abstraktus įrašas „Neteko tėvų globos“. O kur tie tėvai dingo? Ne, jie nemirė, tiesiog dėl savo gyvenimo būdo nesugeba atlikti tėvų pareigos.

Lietuvoje globos įstaigose auga per 4 tūkst. vaikų. Rajone apskaitoje įrašytos 22 socialinės rizikos šeimos, jose auga 280 vaikų, daugiausia miestuose. Per praėjusius metus įrašyta 16 šeimų, auginančių 124 vaikus. Yra buvę atvejų, kai į socialinės rizikos šeimų sąrašą šeimos buvo įrašytos jau paėmus vaikus, iki tol apie jas nebuvo žinoma. Socialinės rizikos šeimų sąrašas kinta. Intensyvios specialistų pagalbos dėka16 šeimų susitvarkė. Kelios dešimtys šeimų iš socialinės rizikos sąrašo buvo išbrauktos, bet čia nėra ko džiaugtis – daugeliu atvejų ne stebuklas įvyko, o tiesiog vaikai išaugo. Suaugusių girtuoklių niekas neapskaito, jeigu jie neturi nepilnamečių vaikų.

 

Vaikui reikia saugumo

Konferencijoje kalbėję Socialinių paslaugų centro specialistai teigė, kad normaliai vaiko raidai reikia saugumo, meilės, pasitikėjimo, o tai gali suteikti tik šeima. Turtinė padėtis nėra svarbiausia, labiausiai vaikai trokšta turėti tėvus, kurie būtų drauge visą laiką. Globos institucijose neįmanoma sukurti tokių sąlygų, nes darbuotojai ateina į darbą ir išeina, juos pakeičia kiti. Todėl visos specialistų pastangos - surasti vaikams šeimas. Neretai nuskamba ir dar vienas motyvas, dažniausiai aukštos valdžios lygiu, kad šie vaikai valstybei didelė našta, bet šįkart – ne apie valstybės naštas, o apie taurius žmones, priglaudusius vaikus ir besirūpinančius jais, laikinus sunkumus ir didelį džiaugsmą. Rajone globos institucijose auga 64 vaikai, globėjų ir įtėvių šeimose – 57. Daug žadančios valdžios institucijos kol kas tik kalbomis apsiriboja, tuo tarpu žmonėms reikia realios pagalbos. Gyvendami dviejų kambarių socialiniame būste ir paėmę iš globos namų du vaikus, žmonės svajoja suteikti šeimą dar trims berniukams, kuriuos matė globos namuose, pamilo ir kasmet aplanko bei nepraranda vilties, kad toji trijulė vis dėlto taps jų šeima. Laikinoji globėja Diana Rumbutienė padrąsino, kad svarbiausia – meilė, vis kita ne tiek svarbu. Ji sakė turinti namą, o vietos vis tiek trūksta, bet tai netrukdo mylėti ir globoti vaikus. Vis dėlto apklausos rodo, kad trečdalis apklaustųjų mielai suteiktų vaikams namus, jeigu leistų finansinės galimybės ir būstas.

 

Meilė gydo

Nepaprasta auginti ne savo vaiką, nors ir kaip labai jį bemylėtum. Į pagalbą jiems ateina Socialinių paslaugų centre veikianti globėjų ir įtėvių mokyklėlė, pagal sutartį teikianti paslaugas ir Ignalinos rajone. Jos pagalbą labai vertina jau praėjusieji mokymus. Pradžioje skeptiškai žiūrėję, po pradinių mokymų daugelis pageidauja dalyvauti tęstiniuose. Mokymuose dalyvavo per pusšimtį asmenų ir tiek pat šeimų, parengta 21 išvada. Mokančios būsimus įtėvius ir globėjus Ligita Kadzevičienė ir Ilona Ginko konferencijoje pasakojo, kad mokymai visiškai keičia požiūrį. Ne paslaptis, kad daugelis pasiryžusių įvaikinti arba globoti vaiką pradžioje svajoja apie sveiką ir kuo mažesnį vaiką. Baigę mokymus žmonės jau mielai ima ir vyresnius, ir nebūtinai sveikus, ir net po du. Pasak Ligitos Kadzevičienės, absoliučiai sveikų žmonių apskritai nėra, juk ir savo vaikai serga, tenka ir pas gydytojus pavažinėti.

Jai pritarė ir mielai dalinosi patirtimi Diana Rumbutienė, laikinoji globėja, kokių, beje, visoje šalyje parengta labai nedaug. Ji globoja vaikus laikinai, kad šie išvengtų valdiškų institucijų. Ant jos rankų įgyja stiprybės ir motinų palikti naujagimiai, o negalavimai išnyksta. Moteriai teko auginti kūdikį, kurio prognozės buvo nekokios – buvo sutrikęs raumenų tonusas, širdies yda ir dar kitų negalavimų, bet po metų apžiūrėjęs vaikutį tas pats Santariškių gydytojas nustebo – vaikas buvo sveikas. Diana įsitikinusi, kad rūpestis ir meilė gydo, iš jos namų visi globoti vaikai išeina sveiki, ji tuo įsitikinusi.

 

Kaip auginti ne savo vaiką?

Specialistės teigia, o globėjais ir įtėviais tapę asmenys iš savo patirties patvirtina, kad auginti ne savo vaiką daug sudėtingiau, todėl tęstiniai mokymai labai reikalingi. Problemų kyla ne tik pradžioje – kiekvienoje sudėtingesnėje situacijoje kankina abejonės, kaip pasielgčiau su savo vaiku, konflikto metu tenka išgirsti ir skaudų „Tu man ne mama“... Neužtenka meilės, reikia ir žinių, kaip spręsti šias problemas. Todėl žmonės džiaugiasi, kad užsienyje labai populiarūs globėjų ir įtėvių mokymai atsirado ir pas mus. Specialistės kursų metu moko ne tik bendravimo, konfliktų sprendimo, bet ir atskleidžia vaiko vidinį pasaulį, jo patirtus išgyvenimus netekus biologinės šeimos, kuri vaikui labai svarbi ir su kuria specialistės pataria bendrauti. Antraip vaikas susikuria iliuzinį suvokimą, ima idealizuoti biologinius tėvus. Vaikas turi žinoti tiesą, kad sėkmingai įveiktų po didelio sukrėtimo paprastai užgriūnančius jausmų virsmo etapus – savęs kaltinimo, menkavertiškumo, agresijos, liūdesio, atramos ieškojimo, prisitaikymo, - ir galėtų su pasitikėjimu kurti nuoširdžius ir tvirtus santykius su naujais žmonėmis - socialiniais tėvais.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ