Su Lietuvos nepriklausomybe iš jos padangės išnyko viena partija, skleidusi vieną tiesą. Pradėjo kurtis daugiapartinė sistema su įvairiomis naujomis partijomis, politiniais susivienijimais. Susiklosčius atitinkamoms situacijoms, vienos išnykdavo, atsirasdavo kitos, sutapus interesams ir nuostatoms, jos jungėsi. Kaip pavyzdys galėtų būti Liberalų ir centro sąjunga, kuri įkurta susijungus Lietuvos liberalų sąjungai, Moderniesiems krikščionims demokratams ir Lietuvos centro sąjungai. Vėliau prie Liberalų ir centro sąjungos prisijungė Tautos prisikėlimo partija. Tačiau tai neišgelbėjo šios sąjungos ir 2009 metų Europos Parlamento rinkimuose bei 2012 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose ši sąjunga nelaimėjo nei vieno mandato.

2003 m. lapkričio 25 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje buvo oficialiai įregistruota Darbo partija. Tai visiems atvira centro politinė organizacija, vienijanti 17000 narių, kurios pagrindinis tikslas – sukurti stiprią, demokratiniais principais valdomą teisinę valstybę, pasiekusią aukštą ekonominės, socialinės, sveikatos ir kultūrinės raidos lygį. 2011 metais prie Darbo partijos prisijungė „Naujoji sąjunga“, o 2013 metų balandžio 24 dieną Darbo partija susijungė su Leiboristų partija, kurią 2008 metais sukūrė modernus ir veržlus jaunimas, norėdamas betarpiškai dalyvauti politiniame gyvenime. Po susijungimo iš esmės nepakito nei partijos tikslai, nei programinės nuostatos, tik atsirado daugiau ryžto sustiprinti pozicijas ir nacionalinėje valdžioje, ir vietinėje savivaldoje. Nusišneka tie, kurie teigia, jog neliko Darbo partijos. Darbo partija (leiboristai) liko, ir kai kurių opozicinių partijų atstovų pavydui, ji sustiprėjo, atjaunėjo ir praturtėjo naujomis idėjomis ir galimybėmis. Gausiam Darbo partijos atstovų būriui rinkėjai patikėjo mandatus tiek Europos Parlamento rinkimuose, tiek Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose, tiek Lietuvos savivaldybių tarybų rinkimuose.

Na, o rajone ne tik išsikvėpę idėjomis ir darbais Liberalų ir centro sąjungos atstovai, bet vis rečiau (dėl nepopuliarumo) pasitaikantis „mėlynasis“ laikraštis vis labiau ir labiau stebina nusirašydamas. Jau kuris laikas jame nerasi profesionalios publikacijos, nušviečiančios rajono įvykius. Kažkokia informacija perspausdinama iš portalų. 2013 metų balandžio 27 dienos laikraštyje „Žeimenos krantai“ kažkoks kūrėjas užrašė straipsnio pavadinimą, bet tikriausiai užmiršo parašyti straipsnį. Kadangi pavadinimą kūrusį tikriausiai veikė mėnulio pilnatis, norėtųsi jį patikslinti, kad rajono valdantieji po partijų susijungimo netapo „išverstakailiais“, o kaip buvo darbiečiai, taip ir liko. Nenoriu, kad būčiau apkaltinta neobjektyvumu, visgi vieną straipsnį, geriausiai atspindintį to laikraščio pobūdį, aukščiau minėtame numeryje radau, kuris, tikiuosi, neperspausdintas iš kokio nors kito portalo, tai - gydytojos dietologės straipsnis „Kaip maitintis, kai vargina vidurių užkietėjimas“.

Audronė LINKUVIENĖ