Kaltanėnų seniūnijoje Kuklių kaime esančioje kaimo turizmo sodyboje „Žeimenos vingis“ pirmadienį vyko Vilniaus apskrities seniūnų sueiga. Joje taip pat dalyvavo Švenčionių rajono meras Vytautas Vigelis ir Širvintų rajono meras Vincas Jasiukevičius bei kitų savivaldybių administracijų direktoriai arba jų pavaduotojai, Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos direktorius Petras Gestautas.

Sueigos dalyvius pasveikino rajono meras Vytautas Vigelis. Jis taip pat trumpai pristatė rajoną, apžvelgė aktualijas – investicijas, pasiekimus ir problemas. Sueigos organizatorius Kaltanėnų seniūnas Tomas Rokickis papasakojo apie jo vadovaujamą seniūniją, kurią skambiai dainomis pristatė kelios dainininkės, seniūno žodžiais, lakštutės ir Algirdas Breidokas.

Seniūnų sueigoje dalyvavo ir VRM svečiai Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento direktorius Paulius Skardžius ir Vietos savivaldos skyriaus vedėja Dalia Masaitienė.

Paulius Skardžius pristatė seniūnams Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus, drauge su seniūnais svarstė, kaip jie palies seniūnus, keis jų funkcijas. Šiuo metu klausimas numeris vienas – tiesioginiai merų rinkimai, apie kuriuos kalbama nuo 1997 metų (jau 15 metų!), bet nė viena valdžia taip ir nesiryžo įgyvendinti. Ministerijos atstovo teigimu, šiuo metu visos partijos pasisako už tiesioginius merų rinkimus, abejonių niekam nekyla, tik diskutuojama dėl modelio, koks tas tiesiogiai išrinktas meras turi būti – atstovaujamoji ar vykdomoji valdžia. Diskusijos vyksta, o terminai spaudžia – reikia dviejų balsavimų Seime, laikas apsispręsti. Pasak P.Skardžiaus, su tuo glaudžiai susijusi seniūnų perspektyva. Jeigu merai bus renkami tiesiogiai, keisis ir seniūnų santykiai su jais, vyks dideli pokyčiai.

Aptarta aktuali problema – piliečių įtraukimas į sprendimų priėmimą. Apklausos rodo, kad stulbinamai mažai žmonių – tik apie 10 proc. - bando dalyvauti šiame procese. Ko trūksta, kad žmonės nebūtų abejingi jų pačių reikalams? Vietos savivaldos skyriaus vedėjos Dalios Masaitienės teigimu, apklausų pagalba išsiaiškinta: taip yra todėl, kad žmonės nesitiki, jog bus atsižvelgta į jų nuomonę, pasiūlymus, jaučiasi nereikšmingi. Šią problemą mažinti padeda gyventojus aktyvinančios bendruomenės, kurių vaidmuo stiprėja.

Seniūnai ir aukštesnės valdžios atstovai aktyviai aptarė seniūnaičių vaidmenį ir jų statusą. Visų nuomonė vieninga – be finansavimo jie negali egzistuoti. Turėtų būti skiriamos lėšos bent būtiniausių jų išlaidų kompensavimui. Pastebėta, kad ir seniūnaičių 2 metų kadencija yra per trumpa. Seniūnų nuomone, ji turėtų būti ketveri metai, kaip ir savivaldybių tarybų, kuri kažkada taip pat buvo dveji, vėliau treji metai, kol galop pasiekė dabartinę 4 metų trukmę.

Pasisakymai peraugo į plačią diskusiją apie seniūnijų vietą vietos savivaldoje, seniūnijų veiklos ir finansinio savarankiškumo nuostatų įgyvendinimo problemas. Daugelį kitų rajonų seniūnų nustebino Tomo Rokickio įvardinta kukli suma komunalinėms funkcijoms vykdyti, su kuria pavyksta išsiversti. Nuostaba išsisklaidė, kai jie išgirdo, kad seniūnija turi savo traktorių. Kitų savivaldybių, kur tokios paslaugos perkamos, seniūnijos tiems patiems darbams priverstos išleisti dešimteriopai daugiau. Šią vertingą patirtį svečiai pateiks savo valdžiai. Šis ir daugelis kitų faktų byloja, kad seniūnijoms reikia suteikti daugiau savarankiškumo, o ne varžyti jas įvairiais draudimais, kaip kad ne taip seniai buvo draudžiama turėti technikos ir teikti paslaugas savo gyventojams. Atrodytų, absurdas, bet jis gimė ministerijų klerkų, dažnai neturinčių supratimo apie seniūnijų realų gyvenimą, galvose. Atsvara tokioms nesąmonėms tapo seniūnų asociacijos, atstovaujančios ne tik seniūnų, bet ir gyventojų interesams, veikla.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ