Mes turime 325 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1739
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11926
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87956
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Į protėvių dainas sudėta amžių išmintis

2011 m. birželio 18 d., šeštadienis Nr. 45 (1092)

Kai pirmą kartą išgirdau dainuojantį Nalšios muziejaus ansamblį „Dobile“, nustebino keistas ansamblio pavadinimas ir, žinoma, skambančios sutartinės. Apie ansamblio atsiradimą, apie tradicijas, apie sutartines ir jų žavesį ir kalbuosi su ansamblio įkūrėja ir vadove Violeta BALČIŪNIENE.

 

- Kaip gimė mintis pradėti dainuoti sutartines? Kaip atsirado ansamblis „Dobile“?

- Dažnai galvojama: kas liaudiška, tas paprasta. Bet ar iš tikrųjų taip? Nepaprastai įdomus reiškinys, liudijantis apie liaudies muzikos gelmę, slypinčią po išoriniu paprastumo sluoksniu – sutartinės. Be abejo, sutartinės liaudies muzikiniame pasaulyje turėjo ypatingą paskirtį. Mokslas jas dar tyrinėja, atskleidžiama vis naujų įdomių dalykų. Kodėl sutartinių tekstai būdavo laikomi paslaptyje, kodėl jas giedodavo tik moterys? Kodėl grafiškai pavaizdavus sutartinę, ji tampa panaši į audimo raštą? Toli gražu ne į visus klausimus rasti atsakymai, o kas glūdi už paslapties skraistės, tas visuomet traukia. Na, pagaliau ir giedoti sutartines tikrai įdomu, ir išsaugoti jas gyvai skambančias – mūsų priedermė.

Tikras stebuklingas radinys buvo Z.Slaviūno „Sutartinių“ tritomis, jau dabar tapęs bibliografine retenybe. Ieškodama jo, išmaišiau antikvariatus, neradau ir internetinėje prekyboje. Kol pagaliau aptikau Nalšios muziejaus bibliotekoje. Tai buvo begalinis džiaugsmas!

Gimė mintis išmėginti, kaip sutartinės skamba, bet juk viena niekaip sutartinės nepagiedosi. Natūralu, kad reikėjo rasti bendraminčių, juolab, kad artėjo knygos „Adutiškio kraštas“ ir kompaktinės plokštelės „Ak tu sauliul sauliula“ pristatymas ir knietėjo patiems pamatyti ir kitiems parodyti, kaip mūsų krašto sutartinės (tai pagrinde Adutiškio krašto paruginės giesmės) skamba gyvai. Bendraminčių radau stebėtinai greitai ir lengvai. Lygiai taip pat lengvai ir sklandžiai vėliau susiformavo draugiškas, patvarus ansamblio kolektyvas.

Nusprendėme, kad mūsų ansamblis bus orientuotas į paties seniausiojo klodo folklorą – norėjosi atgaivinti tai, kas sakralu, turininga ir mums patiems įdomu.

 

- Pirmieji žingsniai, pirmieji ieškojimai...

- Prasidėjo labai įdomus ieškojimų ir atradimų metas: kaip sutartinės giedamos, kodėl vienos „suskamba“, o kitos taip ir lieka popieriaus lape... Ieškojome ir nuolat ieškome dabar, imdami kiekvieną naują sutartinę ar dainą – jos dvasią reikia tiesiog išjausti, nes gatavų atlikimo receptų nėra.

Ansamblio pavadinimo ieškojome visos, kol pagaliau jis gimė iš mūsų krašto sutartinėse dažnai sutinkamo refreno „dobile“. Jis išreiškia mūsų nuostatą į savojo krašto folklorą.

Reikėjo pasirūpinti drabužiais ir papuošalais. Nesinorėjo eiti lengviausiu keliu – apsirengti „maišine medžiaga“, pigiai prisipirkti pirmų pasitaikiusių archeologinių papuošalų imitacijų. Tam reikėjo rimto teorinio pagrindo. Sunku dabar suskaičiuoti, kiek valandų, kiek dienų buvo praleista Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos skyriuje konsultuojantis, kopijuojant archeologinius papuošalus, būdingus šiam kraštui. Savo vertingais patarimais, iliustracijomis, literatūra dėl archeologinių drabužių, papuošalų mūsų ansambliui be galo daug padėjo įžymūs Lietuvos archeologai - profesorius dr. Aleksejus Luchtanas, profesorius dr. Eugenijus Jovaiša, profesorius hab. dr. Algirdas Girininkas. Nemažai geranoriškos paramos ir praktinių patarimų sulaukėme iš „Kūlgrindos“ ansamblio vadovų Inijos ir Jono Trinkūnų, kurie jau turėjo tokią patirtį.

Prasidėjo gamybos etapas: patys radome ir savomis lėšomis susipirkome drobę, patys balinome, dažėme, siuvomės rūbus. Mūsų drabužiuose nėra nė vienos išorinės mašina nusiūtos siūlės, drabužių spalvos parinktos pagal tyrimus atlikusių archeologų rekomendacijas.

 

- Kur vyko pirmieji koncertai ir kaip pavykdavo rasti naujų idėjų?

- Pirmasis mūsų pasirodymas įvyko rajono Viešojoje bibliotekoje, per mūsų kraštietės Eleonoros Panavienės knygos pristatymą. Tuomet mes dar neturėjome nei archeologinio kostiumo, nei papuošalų – tik begalinį norą dainuoti sutartines.

Per sekantį ansamblio pasirodymą, kuris įvyko Adutiškyje, knygos „Adutiškio kraštas“ pristatymo metu – mes jau buvome pasirėdę savo naujaisiais archeologiniais kostiumais, tik, deja, dar neturėjome papuošalų (dabartinė žalvario kolekcija buvo kuriama maždaug penkerius metus).

Norėjosi eiti toliau. Gimė mintis praturtinti ansamblio pasirodymus įjungiant Labanoro dūdą. Po ilgų ieškojimų ir nesėkmingų mėginimų į ansamblį atėjo atkaklusis Žydrius Mukulys.

Kiek anksčiau ir neatsitiktinai ansamblio instrumentinėje sudėtyje atsirado būgnas (signalinę bei apeiginę paskirtį turintis muzikos instrumentas) ir lumzdeliai – seniausias Europos medinis pučiamasis instrumentas, charakteringas mums.

Visus muzikos instrumentus, archeologinę avalynę, dalį archeologinių papuošalų mums finansiškai padėjo įsigyti Kultūros skyrius, vadovaujamas Danutės Vigelienės. Daug gerų patarimų, moralinės paramos visada susilaukiame iš daugiametės Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio vadovės Palmiros Krivickienės. Jos vadovaujamas ansamblis turi savo repertuare gyvai iš liaudies tradicijos perimtų sutartinių.

Archeologinius geležies amžiaus papuošalus pagal mūsų pateiktus brėžinius mums pagamino du meistrai – archeologas juvelyras Evaldas Babenskas ir juvelyrė Vaida Druskytė. Papuošalai būdingi mūsų regionui.

Stengėmės, kad viskas būtų kuo tikroviškiau – ir papuošalai, ir drabužiai, ir, be abejo, mūsų dainos. Mus konsultuoja Liaudies kultūros centro specialistės Loreta Sungailienė, Audronė Vakarinienė. Be galo vertingų sutartinių atlikimo specifikos žinių, audio- ir videoįrašų gavome Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedroje, kuriai vadovauja Lietuvoje gerai žinoma sutartinių tyrinėtoja doc. dr. Daiva Vyčinienė, šokamųjų sutartinių etnochoreografijos mus moko ten pat dirbanti dr. Dalia Urbonavičienė.

Labai vertingas mūsų ansambliui buvo susitikimas su Pelagija Bučeliene iš Jakelių kaimo - vienintele mūsų rajone, dar mokančia giedoti sutartines.

 

- Violeta, kas pasikeitė per ansamblio gyvavimo laiką?

- Per aštuonerius mūsų gyvavimo metus situacija iš esmės pasikeitė: prie mūsų priprato, mus suprato - jau netenka išgirsti apie „cigoniškus rūbus“ ar panašių komentarų. O ir sutartinės jau nestebina jas besiklausančiųjų. Noriu pastebėti, kad bet kuri liaudies daina skirta dainuoti, o ne klausytis – dainuodamas ją suvoki ir priimi visai kitaip... Senosios apeiginės giesmės, sutartinės buvo apeiginio ritualo dalis, tad jų visiškai nebūtina traktuoti kaip estetinės kategorijos (gražu-negražu). Tai vertinga ir įdomu. Tai istorinę-etnokultūrinę vertę turintis reiškinys, mūsų krašto praeities dalelytė, kurią deramai turime pagerbti neužmiršdami jos...

Šalia sutartinių įjungėme į savo repertuarą ir kitokių senųjų mūsų krašto vienbalsių dainų. Neužmirštame ir pasakojamosios savo krašto tautosakos. Todėl ansamblis turi ir savo pasakorių – linksmuolį Andrių Navicką, puikiai įvaldžiusį tarmišką šneką ir savo pasakojimais pagyvinantį ansamblio koncertines programas.

Mus gana ilgai lydėjo vienas nesusipratimas – klaidingas manymas, kad esame praktikuojantys pagonių religiją. Bet aiškiai atskirkime du dalykus: religines apeigas ir istorinį požiūrį į praeitį.

Mus visus vienija bendri ieškojimai ir atradimai – kuriame savo programas, jas režisuojame, klystame, mokomės ir einame pirmyn visi drauge!

 

Kai kurių ansamblio dalyvių mintys:

Jūratė Vitkauskienė: „Prisilietimas prie gimtojo krašto šaknų mane visuomet labai domino. Buvimas šiame ansamblyje labiausiai tai įprasmina. Sakau „buvimas“, o ne „giedojimas“ ar „muzikavimas“ todėl, kad mums visiems tiesiog gera būti kartu, nes mus jungia bendras požiūris į senąjį folklorą. Per visus tuos gyvavimo metus mes domėjomės Nalšios žemės sutartinėmis, pasakojamąja tautosaka, pačios kūrėme archeologinį kostiumą, vijome juostas. Visuomet smagu atstovauti Nalšios žemei šventėse ir festivaliuose, o smagiausia - po sunkios dienos susirinkus medituojant giedoti seną sutartinę, kurioje supinta tiek daug šimtmečiais išsaugotos išminties.“

Eglė Rutkauskienė: „Man dalyvauti „Dobile“ folkloro ansamblyje, tai branginti Lietuvos praeitį, didžiuotis ja, puoselėti lietuviškąją kultūrą, nors akimirką pagyventi senovės lietuvių dvasia, prisiliesti prie istorijos. Taip pat tai vienas iš mano saviraiškos būdų. „Dobile“ susirinkusi šauni kompanija, su kuria įdomu bendrauti ir prasmingai praleisti laiką.“

Žydrė Kalitončikienė: „Man ansamblis yra visų rūpesčių ir kasdieninės rutinos atidėjimas į šalį, tai savotiškas atsipalaidavimas. Su daina išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Smagu dainuoti mūsų krašto sutartines. Gera, kada esi neverčiamas, o repeticijos lauki, kaip kažkokios palaimos. O kai sudainuoji močiutės dainuotas dainas, tai iš malonumo apsąla širdis.“

Andrius Navickas: „Matau prasmę dalyvauti ansamblyje, nes mes neužmirštame istorinės praeities, stengiamės ją atgaivinti ir perduoti visa tai ateities kartoms.“

Rūta Baliukonienė: „Kas kitas, jei ne mes turime išsaugoti savojo krašto folklorą? „Dobile“ ansamblio repeticijos – tai ne tik darbas. Tai susitikimas su gerais draugais, įdomus, prasmingas laiko praleidimas.“

Ramunė Rumbutytė: „Niekada negalvojau, kad dainuosiu sutartines... Iš tiesų jos manęs nežavėjo tol... kol jų nepradėjau dainuoti. Jos tarsi užburia. O jei dainuojamos ne salėje, o kur nors ant kalno - fantastiška. Ansamblis man yra galimybė būti šalia folkloro, kuris lydėjo nuo pat mažų dienų.“

Rima Rakitienė: „Man ansamblis tai „prisilietimas“ prie istorijos. Tai relaksacijos, savirealizacijos priemonė, šaltinis pasisemti jėgų, atitrūkti nuo darbų, rūpesčių, bendraminčių susiėjimas, tiesiog puikus buvimas kartu.“

Jolita Budrytė: „Mes kiekvienas - kaip skirtinga spalva, įpinta į tautinę juostą: kuo labiau esame skirtingos, tuo mūsų rišama juosta tampa spalvingesnė. Taip ir rišame savo gimtojo, mylimo krašto juostą jau aštuonerius metus, laikydamosios viena kitos, kad juosta neiširtų, tam, kad būtų tęsiamos mūsų senolių vertybinės gyvenimo nuostatos, saugoma, branginama mūsų gimtojo krašto išmintis...“

Danguolė Vaškinelienė: „Čia mano draugai, čia mano gyvenimo dalis.“

Halina Pauliukėnienė: „Atėjau į ansamblį vėliau, kai jis jau buvo susiformavęs, bet kolektyvas priėmė mane gerai. Čia radau draugų, čia išmokau giliau pažvelgti į praeitį. Senosios dainos, sutartinės turi savo magiją ir grožį. Ansamblis man – kitokia veikla: atsiribojame nuo kasdienybės darbų ir rūpesčių, visas dėmesys nukreiptas į dainą. Ansamblyje viską sprendžiame drauge, ir tai labai smagu.“

Padėkojęs „Dobile“ vadovei, Nalšios muziejaus Etninės veiklos skyriaus vedėjai Violetai Balčiūnienei už pokalbį, palinkėjau jai ir ansambliui įdomių kūrybinių atradimų.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis