Mes turime 25 svečius online

Apsilankymų šiandien:7
Apsilankymų vakar:653
Apsilankymų šį mėn.:12898
Apsilankymų iš viso:1553727

Antanas Baranauskas – vyskupas, poetas, kalbininkas, matematikas, vertėjas

2013 m. vasario 13 d. trečiadienis Nr.12 (1255)

1835 – 1902

 

Antanas Baranauskas – iškiliausia figūra devynioliktojo amžiaus, audringiausios epochos, panoramoje, klasikinio lietuvių poezijos kūrinio „Anykščių šilelis“ autorius, mūsų dialektologijos pradininkas, pirmasis lietuvių matematikas, vertėjas – gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose.

 

Tėvai

Poeto tėvas Jonas Baranauskas, šviesus ir raštingas žmogus, dirbo Anykščių valsčiaus valdyboje mokesčių rinkėju. Jis buvo labai lėtas, užsidaręs, nekalbus. Vaikai jo bijodavę. Tačiau širdį turėjęs jautrią. Sekmadienių vakarais jis mėgdavęs balsu skaityti šventųjų gyvenimus ir skaitydavęs ligi susigraudinimo. O tada užsikniaubdavęs ant stalo ir balsu pravirkdavęs. Šiaip ūmų ir griežtą, jį mokėdavo palenkti motina, švelnios sielos, geraširdė, nuolanki moteris. Motina Teklė Baronienė garsėjo kaip geriausia Anykščių bažnyčios „kantarka“. Poetas ją visą amžių vadino motute ir ilgiausiai minėjo, kaip ji rytais žadindavo ir „in prieglobstį prisispausdama ir meiliai bučiuodama lietuviškai čilbino“. Antanas Baranauskas augo trečias iš eilės kartu su broliais Jonu, Juozapu, Anupru ir seserimi Rozalija.

 

Vaikystė

Antanas vaikystėje nepasižymėjo stipria sveikata, nelabai sekėsi ūkio darbai, anot brolių, buvęs nevikrus, netikęs, apsileidėlis. Užtat anksti jis pradėjo pranokti savo bendraamžius – pramuštgalvis, nežabotos fantazijos vaikas, piemenų vadas ganyklose, sugebėjęs juos suvilioti, užgaišinti ir paklaidinti Anykščių kloniuose ir raistuose. Pirmuosiuose savo eilėraščiuose pasakoja apie piemenavimo metą, žuvavimą, grybavimo aistras ir tėvo raudono diržo pedagogiką.

Baranauskas lankė mokyklą tris žiemas, atganęs gyvulius. Ilgais žiemos vakarais prie balanos namiškiams visa išpasakodavo, ką mokykloje girdėjęs rusiškai ar lenkiškai, balsu paskaitydavo iš krepšelio ištraukęs knygelę. Mokykloje kalbėti lietuviškai buvo uždrausta. Dėstomoji kalba buvo rusų, tikybos pamokos vykdavo lenkų kalba. Nuo 1848 m. slaptu Švietimo ministerijos raštu buvo įsakyta nepriimti mokytojais vietinių katalikų. Mokyklose buvo skiriami mokytojai Rusijos stačiatikių seminarijų auklėtiniai.

Antano ateitis tėvams kėlė nerimą. Žemės ūkio darbų jis neįveikdavo – arklys jį parvilkdavo namo su visomis akėčiomis. Pagaliau buvo nuspręsta Antaną išleisti į valsčiaus raštininkus. Valsčiaus raštininkas caro laikais – viso valsčiaus galva, ypač jei viršaitis beraštis. 1851 m. Baranauskas atvyko į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Mokslas buvo nemokamas ir truko dvejus metus. Rumšiškių mokyklos lygis Baranauską be galo nuvylė: „Nieko neišmokau ir dvejus metus sugaišau, nieko nelaimėjęs“.

Nusivylimo, nerimo, gimtinės, namiškių ilgesio genamas, Baranauskas pradėjo eiliuoti. Susigundęs parašyti eilėmis laišką tėvams, jį perskaitė draugams. Būsimieji raštininkai susižavėjo ir išgarsino mokytojams. Buvo net tokių, kurie netikėjo, kad Baranauskas pats parašė. Rumšiškėse Baranauskas parašė apie dvidešimt eilėraščių. Jį eilėraščiai išgarsino toli už mokyklos sienų.

 

Baranausko dienoraščiai

Unikalus yra Baranausko dienoraštis (1853 – 1856), tokio žanro dokumentas lietuvių literatūros istorijoje XIX a. viduryje. Jame iškyla stiprios ir valingos asmenybės pradai. Dienoraštyje Baranauskas surašo ištisą moralinį kodeksą: negerti degtinės; nerūkyti jokios rūšies tabako, nes jis yra džiovos šaltinis; per daug nevalgyti, kad protas neapsunktų; daug nekalbėti; saugotis dykinėjimo, kaip viso pikto priežasties; nesivelti į vaidus; labiausiai saugotis melo, nes prarastas pasitikėjimas negrįžta; neturėti neapykantos savo kalbai; stengtis savo paslaugomis įgyti kitų pagarbą; mylėti savo gimtąjį kraštą.

Pažeidęs šias taisykles, Baranauskas jausdavosi labai nusidėjęs. Baranausko moralinis kodeksas, be galo reikšmingas dokumentas, liudija ne tik apie jaunuolio etinius idealus, bet ir tautinės savigarbos jausmą. Baigęs mokyklą Baranauskas gauna paskyrimą dirbti raštininko padėjėju Vainuto valsčiaus valdyboje. Dienoraštyje vis dažniau mirga įrašai, kada, kur ir su kuo gėrė arbatą, porterį, punšą, šampaną. Kartojami apgailestavimai, sulaužius pirmąją savo elgesio nuostatą, pasižadėjimai negerti čia pat dūžta.

 

Poezija – vyrų reikalas...

Dirbdamas Sedoje, Baranauskas susipažino su neeiline, garbinga žemaičių bajorų šeima, kuri įvedė jaunąjį poetą į visai naują netikėtą pasaulį. Dar prieš metus ketinęs už ciesorių lieti kraują, Baranauskas pajunta politinio pasipriešinimo dvasią ir tautinio atgimimo atmosferą, pradeda suvokti okupuoto krašto situaciją.

Karolina Ona Praniauskaitė gimė 1828 m. Telšių apskrityje, Padurbinio dvarelyje. Jos tėvas Teofilis Praniauskas, Tado Kosčiuškos sukilimo dalyvis, sužeistas pateko į nelaisvę, buvo vienas pirmųjų lietuvių Sibiro tremtinių, o iš jo grįžęs dirbo Telšių apskrities teisme asesoriumi. Karolinos motina buvo kilusi iš neturtingos, bet mokslo vyrais garsėjusios Dobševičių giminės. Vienas motinos brolis profesoriavo Vilniaus universitete, kitas - Kijevo. Karolinos brolis Otonas, vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretorius ir Varnių kunigų seminarijos kapelionas, vėliau Peterburgo arkivyskupo sekretorius, rengė spaudai lietuviškas knygeles, bendravo su lietuvių šviesuoliais. Kunigaudamas Utenoje, pirmasis ten pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus.

Šešių vaikų šeimoje Karusė, kaip ją vadindavo namiškiai, buvo jauniausia. Mergaitė visus nuo kūdikystės stebino polinkiu eiliuoti. Tėvas savo dukrelės sugebėjimais labai didžiavosi, bet jos poetinės šlovės nesulaukė, nes mirė, kai Karolina dar buvo visai vaikas. Netrukus į Padurbinį šeimininkauti atvažiavo vienas vyresniųjų brolių. Mergaitė buvo gležna, silpnos sveikatos, labai jautri, uždara. Linkėdamas jai gero ir galvodamas apie ateitį, brolis draudė mergaitei ne tik eiliuoti, bet net ir skaityti poeziją. Jo nuomone mergaitei derėjo skaityti tik vadovėlius, nes poezija prie gero neprives. Toks brolio požiūris visai suprantamas, nes Lietuvos visuomenėje tais laikais buvo įprasta, kad kūryba – tai vyrų sritis.

Tėvui mirus, nesugebėdama išlaikyti dvarelio, Praniauskienė jį pardavė ir su poete apsigyveno Telšiuose. Jau suaugusi į paneles Karolina vertėsi namų pamokomis. Telšiuose ji išgyveno pirmąją meilę, ne tik suteikusią daug skausmo ir kančių, bet palaužusią ir taip silpną jos sveikatą. Kai Karolina susirgo tuberkulioze, tais laikais nepagydoma liga, artimieji pasidarė atlaidesni, nebenorėjo atimti iš jos paskutinės gyvenimo atramos, leido rašyti. Brolis Otonas ją netgi skatino ir drąsino. Tada su savo poezija išdrįso išeiti į viešumą, spausdinosi Vilniaus ir Varšuvos laikraščiuose, tapo žinoma.

 

Pažintis ir draugystė su Karolina Praniauskaite

1855 m. gegužę tarp Praniauskaitės pažįstamų atsirado naujas žmogus – Sedos valsčiaus raštininko padėjėjas dvidešimtmetis Antanas Baranauskas. Jaunuolis tik prieš dvi savaites į Sedą buvo perkeltas iš Raseinių. Netrukus Karolina ir Antanas susipažino. Tai buvo dviejų poetiškų sielų susitikimas. Kadangi Seda nuo Telšių netoli, raštininko padėjėjas pradėjo lankytis Karolinos namuose. Ši pažintis buvo tikra likimo dovana Antanui. Dvidešimtmečiui Baranauskui ji pravėrė naujus ano meto lietuvių šviesuomenės akiračius. Ji pati buvo apsiskaičiusi, mėgino versti iš lenkų, vokiečių, rusų kalbų. Karolina pirmoji paragino Baranauską rašyti gimtąja lietuvių kalba, nes jo pirmieji poetiniai bandymai rašyti lenkiškai.

Aukštindama Baranausko talentą, Praniauskaitė diegė jam „Konrado Valenrodo“ ir „Vėlinių“ autoriaus skelbiamą romantinę pranašo viziją, pasiaukojimą tautai, atsižadėjus savęs, artimųjų, net mylimos moters. Kartu Praniauskaitė buvo pirmasis žmogus Baranausko gyvenime, supratęs iki galo jaunos sielos poetinius siekius, norą išsiveržti iš mažo miestelio gyvenimo pilkumos, monotonijos, valdininkiškos rutinos. Dviejų giminingų sielų susitikimas pagimdė didelę abipusę meilę.

Tai patvirtino ir Antanas Vienuolis, Baranausko brolio vaikaitis. Jis pasakoja, kad įsimylėjėliai Karolina ir Antanas buvo išskirti įsikišus Praniauskaitės giminėms, išsigandusiems nelygių vedybų, nes mergina buvo bajoraitė, o Baranauskas – tik karališkųjų valstiečių vaikas. Tačiau toks rašytojo tvirtinimas abejotinas. Greičiausiai Praniauskų šeima, ypač brolis Otonas, bijojo ne nelygių vedybų, o tiesiog blaiviai žiūrėjo į gyvenimą. Karolina sirgo nepagydoma, vis labiau progresuojančia liga, ir jos ateitis buvo tragiškai nulemta. Praniauskai galėjo galvoti ne tik apie Karoliną, bet ir apie ateitį jauno, talentingo žmogaus, kuriam buvo būtina siekti ko nors daugiau negu raštininko padėjėjo vieta skurdžiame Žemaitijos kampelyje.

Netrukus Baranauskas buvo perkeltas į Skuodą ir paaukštintas raštininku. Otonui Praniauskui, turinčiam pažinčių, tai padaryti nebuvo sudėtinga. Dabar jaunuoliai matydavosi labai retai, bendravo tik laiškais. Jis labai sielvartavo išskirtas su Karolina, vienintele jį supratusia, užjautusia siela, jautėsi be jos vienišas ir nelaimingas. Neviltį didino naujoji aplinka. Jo viršininkas Skuode, bukas okupacinės rusų administracijos valdininkas, tiesiog siautėjo ir visaip žemino savo jaunąjį pavaldinį. Iš kažkur sužinoję apie sūnaus būklę tėvai, senieji Baranauskai, pasiuntė vieną iš sūnų aplankyti brolio. Grįžęs jis papasakojo tėvams, kad Antanas sergąs nežinia kokia liga, sublogęs, išblyškęs, be raštinės ar namų niekur daugiau neinąs.

Karolinai Praniauskaitei metai, kai susipažino ir bičiuliavosi su Baranausku, buvo patys kūrybingiausi. Ji parašė keliasdešimt eilėraščių, poemą „Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“, dedikuotą vyskupui Motiejui Valančiui. Broliui Otonui tarpininkaujant, 1856 m. Vilniuje poema buvo išspausdinta. Praniauskaitė išvertė į lietuvių kalbą J.Kraševskio poemą „Vitolio rauda“ ištrauką apie Eglę žalčių karalienę, pavadindama ją „Žalčio motė“. Šią poemą poetė sueiliavo lengvai, sklandžiai, labai gražia, vaizdinga kalba, su žemaitiškais frazeologizmais. Laurynas Ivinskis išspausdino vertimą savo 1859 m. kalendoriuje. Ši poema yra vienas geriausių XIX a. vidurio poetinių vertimų į lietuvių kalbą, o ji pati – pirmoji moteris poetė, kūrusi lietuviškai.

 

Paskutinis pasimatymas...

Neabejotina, kad Praniauskaitė ir jos šeima pastūmėjo Baranauską į kunigystę, kaip vienintelį realų kelią į mokslą. 1856 m. Karolina išlydėjo Baranauską į Varnių kunigų seminariją. Tai buvo vienintelis kelias į mokslą. Otono Praniausko pastangomis buvo gautas atleidimas iš valstybinės tarnybos. Praniausko padedamas, Baranauskas už 10 sidabro rublių nusipirko Telšių bajorų mokyklos keturių klasių baigimo pažymėjimą, reikalingą stojant į seminariją. Nuo tada abiejų poetų keliai išsiskyrė.

1858 m. pradžioje Otonas Praniauskas su motina ir seserimi parsikėlė į Uteną. Karolinai jau gyvenant Utenoje išėjo iš spaudos antroji jos eilėraščių knyga „Karolinos Praniauskaitės dainelės“. Tuo metu poetė jau geso. Tų pačių metų spalio mėnesį, ką tik baigęs Varnių kunigų seminariją, 24-uosius metus einantis Baranauskas, gavęs dvasinės vyresnybės siuntimą, važiavo studijoms į Peterburgo dvasinę akademiją. Pakeliui užsuko į Uteną atsisveikinti su „geradariu kanaunyku“. Žinoma, jaunasis kunigėlis labiau už viską troško pamatyti Karoliną, pasikalbėti su ja, parodyti ką tik parašytą „Anykščių šilelį“, išgirsti jos vertinimą, o gal net ir pagyrimą. Laukdamas diližano, išbuvo Utenoje keturias dienas. Tai buvo paskutinis pasimatymas... Jis turėjo būti labai liūdnas ir sielvartingas. Abu žinojo, kad niekada daugiau nesusitiks. Skausminga praradimo nuojauta prasiveržė „Kelionės Peterburkan“ eilutėmis.

 

Liudijimai ir prisiminimai iškeliavo į kapus

1859 m. gegužės 26 d., eidama 31 - uosius metus Karolina Praniauskaitė mirė. Poetė buvo palaidota Utenos bažnyčios šventoriuje. Ant Karolinos kapo brolis kunigas pastatė kuklų medinį kryžių su užrašu lenkų kalba: „Puikaus Žemaičių krašto giesmininkei Karolinai Praniauskaitei. 1828 - 1859“ ir ketureiliu apačioje:

Te dainelė ši skambės

Ponui Dievui ant garbės

Ir šventųjų pagerbimui,

Ir bičiulio atminimui.

(Vertė Just. Marcinkevičius)

Laikas bėgo, kryžius sudūlėjo, nugriuvo, neliko net Karolinos Praniauskaitės kapo žymės. Utenos kraštotyrininkai, vadovaujami rašytojo Rapolo Šaltenio, identifikavo jos kapo vietą ir 1983 m. senosiose Utenos kapinėse pastatė liaudies skulptoriaus darbo ąžuolinį koplytstulpį.

Prieš mirtį ji paprašė motinos sudeginti „visus popierius“. Motina nedrįso pasipriešinti mirštančiosios valiai. Brolio nebuvo namie. Po trejeto valandų atvykusi sesuo berado tik kelis sąsiuvinius. Laiko klodai nesugražinamai palaidojo Baranausko ir Praniauskaitės draugystės detales. Abu poetai sąmoningai sunaikino jos pėdsakus – dienoraščius, laiškus. Paskutiniųjų metų Baranausko dienoraščių puslapiai perrašyti iš naujo. Artimieji – gyvieji liudininkai – savo prisiminimus nusinešė į kapus. Kai kurie Praniauskaitės biografai džiovos nutrauktą poetės gyvenimo kelią sieja su jos nelaiminga pirmąja meile.

 

Varnių kunigų seminarija

Ji Baranauską pasitiko didžiuliais mūro rūmais, statytais 1721 m. Pati seminarija buvo įkurta 1622 m. Į Varnių kunigų seminariją suplaukdavo netoli šimto jaunuolių iš visos Lietuvos. Dauguma jų buvo valstiečių kilmės. Mokslas trukdavo 3 – 4 metus. Visas seminarijos gyvenimas vyko lenkų kalba. Kai kurios disciplinos buvo dėstomos lotynų ir rusų kalbomis.

Varnių kunigų seminarijoje Baranauskas netrukus suartėjo su anykštėnu iš Liudiškių kaimo Klemensu Kairiu (1836 – 1864). Artino juos ir gimtieji Anykščiai, ir bendri dvasiniai interesai. Kairys sugebėjo rašyti eiles lietuvių, lenkų, lotynų kalbomis, dailiai piešė, kūrė dainoms melodijas. Praslinkus pirmiesiems 1856 m. rudens mėnesiams, užsimezga Baranausko ir Kairio poetinis dialogas, nutviekstas aukštų tėvynės meilės idealų ir bičiulystės džiaugsmo.

Jau Varniuose pradeda formuotis Baranausko poeto ir kalbininko interesai. Kaip poetas jis atsimuša į gimtosios kalbos problemas. Su romantiniu įkarščiu Baranauskas įrodinėjo kalbos ir tautos istorijos ryšį. Jis tvirtino, kad lietuvių tauta, praeityje sukūrusi galingą valstybę, turėjusi turtingą kalbą ir taurią pagonišką kultūrą. Baranauskas kvietė klebonus laisvomis nuo pareigų valandėlėmis užrašinėti visas pastabas, liečiančias kalbą, vartojamą jo parapijoje, ir ilgainiui tokias pastabas pateikti lietuvių kalbų tyrinėtojams, kurie iš gatavos medžiagos gali sudaryti žodyną, gramatiką ir kitas taisyklių knygas.

 

Pasiryžo įrodyti, kad lietuvių kalba nemiršta

Varniuose Baranauskui pakliūna į rankas tik ką išėjusi įžymiausio indoeuropeistikos tyrinėtojo vokiečių kalbininko Augusto Šleicherio (1821 – 1868) pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika, kurioje autorius labai nepagarbiai atsiliepia apie lietuvių kalbą, kaip apie mirštančią kalbą. Baranauskas pasiryžta įrodyti, kad lietuvių kalba nėra mirštanti. Baranauską užvaldo poeto pranašo, tautos vertybių sergėtojo ir skelbėjo rūpestis.

Per dvejas 1858 ir 1859 m. vasaros atostogas Anykščiuose Baranauskas parašė klasikinį lietuvių poezijos kūrinį, poemą „Anykščių šilelis“. Stambaus poetinio kūrinio užmojį Baranauskas brandino jau keleri metai. Paties poeto pasakojimu pretekstas poemai sukurti buvo toks epizodas. Varnių kunigų seminarijoje retorikos dėstytojas, mėgęs per paskaitas cituoti A.Mickevičiaus, J.Slovackio poeziją, kartą paskaitė Lietuvos girių aprašymą iš A.Mickevičiaus „Pono Tado“. Įsikarščiavęs girti poemos kalbos turtingumą, dėstytojas pareiškė, kad tokį kūrinį galima buvę parašyti tik lenkų kalba, kad lietuvių kalba neturinti žodžių aukštesnėms sąvokoms reikšti, kad tokia prastuolių kalba nederanti poezijai.

Tie žodžiai Baranauskui „lyg peiliu“ smogę. Už tokį lietuvių kalbos įžeidimą poetas pasiryžo „atkeršyti“. Tą pačią vasarą jis pradėjo rašyti kūrinį, nenusileidžiantį A.Mickevičiaus poezijai. Poeto vaizduotę turtino neišsemiama anykštėnų išmonė, legendomis, padavimais, priežodžiais apgaubusi kone kiekvieną jo gimtinės kalnelį, slėnį, raistą, upę, ežerą, akmenį ar medį, vaizdinga kasdienė kalba nemokyto kaimo žmogaus lūpose. Poemoje poetas vedžioja skaitytoją po Anykščių šilelį, sustodamas prie samanų, uogų, krūmų ir medžių, leidžia įsiklausyti į žvėrelių ir paukščių balsus. Baranauskas davė pirmąsias Lietuvoje gamtosaugos pamokas, pirmąsias užuominas ekologine tema.

 

Anykščių Šilelis įkurtas Baranausko poetiniu dekretu

Gaila, kad iki šiolei Baranausko kūryba tyrinėta tik literatūros specialistų požiūriu. Visuotinai pripažinta, jog autorius šį savo jaunystės kūrinį rašė, ketindamas įrodyti, jog ir lietuvių kalba tinka gimtinės grožiui apdainuoti. Bet ar tik tokį uždavinį sau kėlė Baranauskas?

Verta priminti, jog dar rašydamas lenkiškai, jis sukūrė, kaip dabar priimta vadinti, ekologinį eilėraštį „1851 metų Nemuno potvynis Rumšiškėse“, taip pat eiliuotus metų laikų vaizdus; meno tuose kūrinėliuose nė per nago juodymą, bet jie tiesiog stulbina vos 16 metų peržengusio jaunuolio pilietiniu požiūriu į aplinką, susirūpinimu dėl stichijų daromos žalos gamtai. Ir taip „Anykščių šilelio“ autorius yra lietuvių gamtosaugos pradininkas, sujungęs gamtosaugą su gamtojauta, kuri siejasi su senaisiais baltų tikėjimais, kai lietuviai buvo gamtonys, o ne pagonys ar kokie nors stabmeldžiai.

Stulbina ir tai, kaip jaunuolis galėjo taip smulkiai ir aiškiai pažinti gamtą ypač girios stichiją. Net kai kurie žinomi botanikai tvirtino, jog Baranausko grybų aprašymuose nėra nė mažiausio mikologinio netikslumo. O juk panašiai šį kūrinį gali skaityti ir dendrologas, ir ornitologas, ir ,sakykime, girios garsų tyrinėtojas. Žodžiu, tai tikra girios enciklopedija, tiesiog rodyte rodanti, kas Anykščių šile yra itin gražu, vertinga ir neliestina. Pagal tai, netgi neturint kitų nuostatų, Anykščių šilelio draustinis ir buvo saugomas.

Gamtos mokslininkai seniai įpratę teigti, neva seniausia specialiai saugoma gamtos bei kraštovaizdžio teritorija yra 1872 metais įkurtas Jelonstouno (JAV) nacionalinis parkas. Kai JAV vyriausybė steigė Jelonstouno parką, mes nieko panašaus negalėjome daryti, nes tuomet net ir garbinti Dievą lietuviškai buvo draudžiama, - ką jau kalbėti apie valstybinės reikšmės aktus. Vis dėlto šitoks aktas buvo paskelbtas – juo tapo nemirtingoji Antano Baranausko giesmė „Anykščių šilelis“, parašyta per 1858 – 1859 metų vasaros atostogas, o paskelbta L.Ivinskio kalendoriuje 1860-aisiais.

Jeigu ne šis tada visiškai jauno poeto – klieriko kūrinėlis, ilgainiui tapęs mūsų literatūros pasididžiavimu, jeigu ne jis, „kelmai kelmuoti, pakalnės nuplikę“ būtų senų seniausiai užmiršti, virtę dykyne arba arimais, nebūtų likę ką po šimto metų (1960) skelbti kraštovaizdžio draustiniu, kuris virto regioninio nacionalinio parko dalimi. Anykščių Šilelis, už pirmąjį oficialiai pripažintą nacionalinį Jelonstouno parką vyresnis bene dešimt metų, ir jį įkūrė Baranauskas savo poetiniu dekretu. Kur dar taip pasaulyje buvo arba yra?

Apie miškus lietuvių literatūroje prirašyta tiek ir tiek. Tačiau nė vienas iš tų kūrinių neturėjo miškui tokios likiminės reikšmės kaip Baranausko poema, skirta konkrečiam šilui, tapo šio šilo prisikėlimo giesme, ji sustabdė kirvį niokotojų rankose ir išgelbėjo sengirės liekanas, kurių akylesnė akis čia užtinka dar ir šiandieną.

Sunku pasakyti, kas dėl to dėtas, tačiau visi iš čia kilę rašytojai turi tą pačią silpnybę – atsidėjimą savo kraštui, ypač jo kultūrai ir gamtai. Anykščių krašte kaip reta kur kitur įžymių tėvynainių gimtosios bei apdainuotosios vietos saugomos tarsi šventos. Čia net ir upė vadinasi ne kitaip, o Šventoji, ir jau bebaigiantys karšti senieji Šilelio ąžuolai, šventaisiais tebevadinami. Tai ką jau šnekėti apie Jono Biliūno, Vaižganto, Vienuolio, kitų tos padermės rašytojų plunksną.

„Gamtos paminklai bei puikūs kraštovaizdžiai, - rašė garsusis rusų akademikas D.Lichačiovas. - Drauge su kultūros paminklais yra tas oras, kuriuo kvėpuoja mūsų dvasia. Mūsų dienų sulaukęs kelių amžių senumo medis yra įspūdingesnis nei to paties meto statinys. Gamta sukuria nuostabius šedevrus, ir pirmieji į jį mūsų akis atkreipia genialūs menininkai...“

 

Cariniams pavergėjams – galingo pasipriešinimo žodžiai

Baranauskui tereikėjo poros metų, kad jis užbaigtų Varnių kunigų seminariją ir būtų išsiųstas tolesnių studijų į Peterburgo Dvasinę akademiją, kur buvo rengiami aukštesnio rango teologai. Po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, 1832 m. uždaryta ir Vilniaus Vyriausioji seminarija. Jos vietoje 1834 m. įsikūrė Vilniaus Dvasinė akademija. 1842 m. ji buvo perkelta į Peterburgą. Varnių kunigų seminarija kasmet siųsdavo 2-3 gabesnius auklėtinius teologinių studijų ketveriems metams į akademiją.

Kelyje į Rusijos imperijos sostinę išgyventi jausmai ir apmąstymai buvo aprašyti 800 eilučių poemoje „Kelionė Peterburkan“ ( 1858 – 1859). Nuo Utenos iki Lugos keturios dienos pašto arkliais Varšuvos – Peterburgo traktu, kirtusiu kadaise Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusias žemes – Daugpilį, Rezeknę, Ostrovą, Pskovą – medžiagos istoriniams ir politiniams apmąstymams. Kelionės į Peterburgą vaizdai Baranauskui leido iki skausmo suvokti savo gimtojo krašto skriaudą – beginklės ir beteisės Lietuvos pasmerkimą skurdui ir tamsai.

Niekas ligi Baranausko lietuvių poezijoje su tokia politinio sąmoningumo jėga nebuvo sviedęs cariniams pavergėjams galingo pasipriešinimo žodžių. Dėl „Kelionės Peterburkan“ aštraus anticarinio patoso Baranauskas turėjo pagrindo nerimauti 1863 m. sukilimo metu būdamas užsienyje, iš kur primygtinai tėvų prašė rankraščius sudeginti. Po sukilimo Baranauskas apskritai jau nieko nebeparašė.

 

Labai gerai baigęs Peterburgo dvasinę akademiją – tobulintis į Miuncheną

„Kelionę Peterburkan“ Baranauskas rašė tik ką atvykęs į Peterburgo Dvasinę akademiją. Peterburgo Dvasinės akademijos, buvusius Rusų akademijos rūmus Vasiljevo saloje saugojo budri Kitatikių dvasinių reikalų departamento akis. Vidaus reikalų ministras tvirtino akademijos rektorius ir profesūrą. Rektorių vietas paprastai užimdavo buvę Vilniaus Vyriausiosios seminarijos auklėtiniai. Akademijoje mokėsi jaunuoliai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos ir Ukrainos vyskupijų. Paskaitos buvo skaitomos lotynų ir rusų kalbomis, o visas akademijos gyvenimas vyko ištisai vien lenkų kalba. Akademijoje veikė dešimt katedrų.

Labai gerai baigęs Peterburgo Dvasinę akademiją, Baranauskas buvo išsiųstas dvejiems metams į užsienį gilinti teologijos ir senųjų kalbų studijų. Akademijos vadovybė parinko Miuncheno universiteto teologijos fakultetą, garsėjusį Vokietijoje. Baranausko siuntimo į užsienį dokumentus tvarkė O.Praniauskas, tada ėjęs Metropolito sekretoriaus pareigas. 1862 m. gruodžio 12 d. Baranauskas išvyko iš Peterburgo į Miuncheną, pakeliui sustojęs Kaune, nakvojo pas K.Kairį. Tai buvo paskutinis jų pasimatymas.

 

Nuodėmklausys griežtai paliepė atsišaukimą sudeginti

Miunchene Baranauskas išsinuomojo nedidelį kambarėlį Vyzenštrasės gatvėje. Kuklus buvo jų valgis, griežta disciplina. Jis lankė dogmatinės ir moralinės teologijos, bažnyčios istorijos paskaitas, skaitomas garsaus teologo. Čia Baranauską užklupo žinios apie prasidėjusį 1863 m. sukilimą. Sukilimo įvykiai poetą nepaprastai jaudino. Sukilimo šalininkai jį spyrė parašyti atsišaukimą į savo tautiečius lietuviškai. Griebėsi jis to darbo visu jaunystės karščiu. Kai atsišaukimas jau buvo paruoštas, nutarė pasitarti su savo nuodėmklausiu, kuris trumpai ir griežtai paliepė tą atsišaukimą įmesti ugnin. Baranauskas taip ir padarė.

Užsienyje Baranauską užklupo žinios ir apie K.Kairio ištrėmimą į Uralą ir jo tragišką mirtį. Į Kairio bylą buvo įpainiotas ir Baranauskas, bet jį gelbėjo buvimas užsienyje. Jis kasdien lankė didžiąsias bibliotekas, kur sekė sukilimo atgarsius spaudoje, domėjosi įžymiausiais dailės muziejais. 1863 m. vasarą praleido Liuvene. Buvo užsirašęs į Liuveno katalikiškąjį universitetą. Nerimo genamas, 1864 m. pavasarį paliko Miuncheną ir persikėlė į Romą. Baranauskas sugrįžo į Peterburgą neįsigijęs jokio laipsnio.

 

Tautinės ir anticarinės veiklos šešėlis

Baranauskas buvo paskirtas Dvasinės akademijos pastoralinės teologijos dėstytoju, kapelionu ir bibliotekininku. Vėliau bibliotekininko pareigos buvo pakeistos giedojimo ir bažnytinių apeigų mokytojo pareigomis. Tačiau Dvasinės akademijos situacija po 1863 m. numalšinto sukilimo jau buvo kita. Pakeista akademijos vadovybė – atleistas Baranauskui palankus rektorius A.Beresnevičius. Ant Baranausko krito jo tautinės veiklos bei požiūrio į carinę Rusiją Lietuvos atžvilgiu šešėlis. Nė metų neišdirbęs, Baranauskas Vidaus reikalų ministro įsakymu buvo atleistas, net be naujojo rektoriaus žinios. Atšauktas skubiu M.Valančiaus raštu jis gavo leidimą išvykti iš Peterburgo tėvynėn.

 

Į represijų nusiaubtą Lietuvą

Po aštuonerių metų, praleistų svetur, Baranauskas grįžo į Lietuvą, nusiaubtą sukilimo malšintojų, skaudžių represijų. Ištremti buvo jo broliai, žuvęs K.Kairys, mirusi K.Praniauskaitė. Beveik visi jo kolegos, daugiau ar mažiau dalyvavę sukilime, represuoti, dingę, nublokšti į emigraciją Vakarų Europoje. Į Lietuvą sugrįžo jau nebe pakilios dvasios poetas, bet karčios praradimų, nusivylimų ir pralaimėjimų patirties sukaustytas dvasininkas. Kieto charakterio, geležinės valios žmogus, Baranauskas tapo tikslus bažnytinių pareigų vykdytojas.

Nutilęs kaip poetas, Baranauskas iškilo kaip kalbininkas, padėjęs pagrindus lietuvių dialektologijai ir lietuvių tarmių tyrinėjimais pagarsėjęs tarp Rusijos ir Europos indoeuropeistų. Būdamas užsienyje Baranauskas daugiau domėjosi lingvistinėmis negu teologijos studijomis, o grįždamas iš užsienio, aplankė prof. A.Šleicherį Jenoje.

 

Ne tik teologas, bet ir lingvistas

Sugrįžusį iš Peterburgo Baranauską paskiria Kauno katedros vikaru, o netrukus ir teologijos dėstytoju Kauno kunigų seminarijoje. Moralinę teologiją jis dėstė lotyniškai gan suprantamai, tačiau iš vadovėlio ribų niekad neišeidavo. 1865 m. prasidėjo 40 metų trukęs lietuvių spaudos draudimas. Baranauskui teko pirmajam ne tik skaityti pamokslų sakymo teoriją (homiletika) lietuviškai, bet ir dėstyti lietuvių kalbą.

Baranauskui teko pirmajam sudarinėti lietuviškus gramatikos terminus: balsis, būdvardis, dvibalsis, skaitvardis, taisyklė, žodynas, raidė, sakinys, rašyba, tarmė. Baranauskui išėjus iš Kauno kunigų seminarijos, jo kursus skaitęs jo mokinys K.Jaunius įvedė š, č, ie ir uo ženklus. Nenuolaidus, negalėdamas pakęsti kritikos, Baranauskas nepriėmė nei K.Jauniaus, nei J.Jablonskio pastabų ir siūlymų ją tobulinti.

Baranauskas kūrė bendrinę kalbą raštui, vadino ją rašyba, o šnekamojoje kalboje siūlė vartoti tarmes. Jis intensyviai studijavo tarmes, rinko iš seminarijos auklėtinių įvairių tarmių tekstus, juos pats sukirčiuodavo pagal užrašytojo tartį. Šie tekstai, patekę į Leipcigo Baltų institutą, vėliau buvo išleisti vokiečių lingvisto F.Špechto. Baranausko lingvistiniai kontaktai buvo susiję su Peterburgo Mokslų akademija. Toks didžiulis kalbos mokslo autoritetas kaip A.Šleicheris, viešai pripažinęs Baranausko nuopelnus, matyt nulėmė jo tolesnį atsidėjimą lingvistikai.

 

Kontaktai su Europos filologais

Itin reikšmingi Baranauskui buvo lingvistiniai kontaktai su lenkų filologu Janu Boduenu de Kurtenė (1845 – 1929), Kazanės, Dorpato, vėliau Krokuvos universitetų profesoriumi. Jis aprūpindavo Baranauską naujausia teorine literatūra, siūlė jo darbus spausdinti lietuviškai Kazanėje, paskui Krokuvoje. J.Boduenas de Kurtenė išsaugojo penkiolika Baranausko laiškų ir juos pateikė spaudai kartu su savo atsiminimais.

Patys glaudžiausi lingvistiniai kontaktai ir šiaip draugystė Baranauską siejo su Hugo Vėberiu (1832 – 1904), Veimaro gimnazijos klasikinių kalbų mokytoju, vėliau Eizenacho gimnazijos direktorium. H.Vėberis išmoko lietuviškai, kaupė lituanistiką, prenumeravo „Aušrą“. Buvo ištisai nusirašęs S.Daukanto „Būdą“. Jis iš karto Baranauskui pasiūlė išversti jo gramatiką vokiškai ir išspausdinti.

Lingvistinė Baranausko korespondencija – vieni gražiausių ir vertingiausių lietuvių epistoliarinio palikimo puslapių. Juose atsiveria jo asmenybės gelmė. Tai neįkainojamas šaltinis Baranausko biografijoje kūrybinei veiklai nagrinėti. Jo laiškuose iškyla kraupi švietimo ir mokslo situacija Lietuvoje.

1880 m. Baranauskui buvo suteiktas Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje nario korespondento vardas. Šiai draugijai priklausė žymūs vokiečių, rusų, lenkų kalbininkai. Baranauskas domėjosi visais tautosakos žanrais, rinko, siuntinėjo folkloro tekstus užsienio filologams, jais rėmėsi savo tyrinėjimuose, citavo laiškuose.

 

Matematika

Matematika patraukė Baranauską dar vaikystėje. Paauglys jis pora savaičių kamavosi, kol išsprendė uždavinį, kiek jaučių, karvių ir veršiukų – iš viso šimtą galvų – galima nupirkti už šimtą rublių, jei jautis kainuoja 10, karvė – 5, o veršiukas – pusę rublio. Peterburgo dvasinėje akademijoje, apsisprendęs atsisveikinti su poetine kūryba, Baranauskas nėrė į matematiką, susipažino su algebra. Nuo 1891 m. Baranauską pavergė geometrija ir trigonometrija. Nagrinėdamas begalybės problemą, ją susiejo su filosofijos bei teologijos klausimais, priėjo prie apibendrinimų apie žmogaus proto silpnumą ir mokslo ribų siaurumą. Savo lėšomis Varšuvoje išleido matematinę studiją „Apie transcendentinę progresiją ir žmogaus proto skalę bei jėgas“.

Baranauskas sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas, punktas, linija, kvadratas, kubas ir kt. Baranauskas savo matematiniais tyrinėjimais įėjo į matematikos mokslo istoriją. Matematinės studijos Baranauskui atimdavo net 13 valandų per dieną. Dienas lydėdavo nemigo naktys.

 

Seinų vyskupas į tikinčiuosius prabilo lietuviškai

1897 m. spalio 23 d. caras pasirašė Baranausko paskyrimą Seinų vyskupu. Baranauskas, užimdamas Seinų vyskupijos sostą, privalomą ištikimybės priesaiką perskaitė ne taip kaip visi – pirma prisiekęs popiežiui, paskui – carui. Seinų vyskupija apėmė dvi gubernijas – Suvalkų ir pusę Lomžos. Vyskupijai priklausė 12 dekanatų ir 120 parapijų. Tuometinėje Seinų apskrityje lietuviai sudarė 59,7 proc., lenkai 22,9 proc. visų gyventojų. Baranausko pirmtakai vyskupai Seinuose buvo lenkai. Sulenkėję arba lietuvių kalbos nemokėję kunigai diegė lenkų kalbą ten, kur lietuvių buvo dauguma. Kaimiečiai lenkų kalbos nesuprato, su ja susidurdavo tiktai bažnyčioje.

Baranauskas, atvykęs į Seinus, katedroje prabilo lietuviškai. Savo išvaizda ir galinga iškalba naujasis vyskupas darė didžiulį įspūdį. Jis iš karto pradėjo rūpintis lietuviškų giesmių repertuaru. Jo sukurtos giesmės tebeskamba bažnyčiose iki šių dienų: „Linksma diena mums nušvito“, „Piemenėliams vargdienėliams“, „Sveikas gimęs, Viešpatie“, „Sveika, Marija, Dangaus lelija“. Seinuose Baranauskas išvertė ir parašė iš viso apie 30 giesmių. Giesmė graudino kaimo žmogų jam pažįstamo vargo ir skurdo vaizdais, žadino jo užuojautos ir paguodos jausmus.

Vyskupas gyveno asketišką gyvenimą: kasdien į katedrą eidavęs pėsčias, miegui skirdavo vos 5 valandas. Tarnai neretai iš ryto rasdavo nepaliestą lovą. Uoliai pasninkaudavo ištisą gavėnią ne tik be mėsiškų, bet ir be pieniškų valgių. Prie namų, kuriuose gyveno, liepė užsodinti gėlyną – vienintelį Seinuose. Prisistatęs zemskis turėti gėlyną uždraudė. Nenuolaidus, nei oficialiame, nei privačiame gyvenime nepripažinęs kompromisų, nuo patirtų nuoskaudų ir pralaimėjimų apdiržęs ir užsisklendęs paliko vienodai griežto, reiklaus ir tik retsykiais jautraus, širdingo žmogaus atminimą. Poetas buvo labai pamaldus – net pasivaikščiodamas kalbėdavo rožinį, labai geros atminties – mokėjo atmintinai „Eugenijų Oneginą“, „Poną Tadą“, ne vieną Lermontovo eilėraštį.

Baranauskas turėjo potraukį muzikai ir muzikavimui. Piemenaudamas išmoko griežti smuiku, o paaugęs garsėjo kaip nepamainomas giedorius. Vėliau pramoko skambinti klavikordu. Pradėjęs raštininkauti, pirmiausia nusipirko gitarą. Varniuose išmoko užrašinėti liaudies dainų ir raudų melodijas. Bandė harmonizuoti. Savo kūriniams sugalvodavo melodijas, mokydavo dainuoti ir giedoti Anykščių jaunimą, Kauno ir Seinų kunigų seminarijų auklėtinius.

Vakarais Seinuose vyskupas pats akomponuodamas su namiškiais giedodavo naujai sudėtas giesmes ir jaunystės metų kūrinius. Baranauskas vertino klasikinę muziką, pagarbiai minėjo Bacho, Haidno, Mocarto, Bethoveno, Šuberto vardus. Buvo įsigijęs net labai brangų smuiką, kurį po mirties iš brolio Anupro nupirko vienas Peterburgo profesorius. Ilgainiui smuikas atsidūrė JAV.

 

Milžiniškas darbas – Biblijos vertimas – liko tik rankraščiu

Trečiaisiais vyskupavimo Seinuose metais Baranauskas vėl sėdo prie rašomojo stalo, užsimojęs milžiniškam darbui – Biblijos vertimui. Vertė Bibliją ne iš originalo, nes nemokėjo nei hebrajų, nei graikų kalbų, o iš lenkiško vertimo (1599 m.), kartu laikydamasis ir lotyniškojo Biblijos vertimo. Baranauskas dirbo su nepaprastu pasiaukojimu, įtemtai dirbdamas po 12-15 val., per dieną ir stovėdamas ir klūpėdamas.

Štai ką apie tai rašo rašytojas Antanas Drilinga: „Vyskupas atvertė naują Biblijos puslapį ir pagalvojo: kam tas darbas, kurio niekas neprašė daryti – versti psalmes į lietuvių kalbą..., kodėl jį turi daryti jis, Vyskupas, seniai praradęs ryšius su Lietuva ir lietuvių kalba, o juk vertimas skirtas lietuviams, tai kam kankintis diena iš dienos stovint prie specialiai padaryto piupitro, ant kurio rašė stovėdamas, nes sėdėdamas rašyti negalėjo, šitiek metų sėdint jį kankino tas prakeiktas hemorojus, o stovint nedavė ramybės išvarža, jam vis reikėjo ranka kamšyti žarnas iš nuolat didėjančios pūslės, į kurią jos veržėsi kirkšnyje, patikimų raiščių nebuvo, buvo tik rankos, kuriomis jis tvarkė savo suirusį kūną, taip, kūnas suiręs galutinai, jis pasidarė šlykštus – susiraukšlėjęs kaip medžio kempinė, gal tik veidas žmoniškesnis išliko – jis buvo dar palyginti švelnus... ir pasilenkti sunku... ir eiti sunku..., bet vis tiek rūpi Biblija, mane velnias ne kartą jau buvo apsėdęs; jei tai netiesa, tai kaip tada būtų galima buvę pavadinti tą kraustymąsi iš proto dėl lietuvių kalbos, pusę Europos sukėliau ant kojų dėl jos, nei dieną, nei naktį neturėdamas ramybės, gerai dar, kad iš mano mokinio Jauniaus išėjo žmogus, nors manęs tai nedomina, bet iš nuogirdų žinau, kad Jablonskis su Jauniumi tapo didžiausi kalbos reformatoriai“.

Biblijos vertimas nepatenkino elementarių kritikos reikalavimų, nebuvo niekieno panaudotas taip ir likęs tik rankraščiu.

 

Į regimus insulto ženklus nekreipė dėmesio...

Paskutiniais gyvenimo metais Baranauską pradėjo lydėti regimi insulto ženklai. Gydytojai perspėjo keisti režimą, bet jis nekreipė dėmesio ir nekeitė dienotvarkės. Paskutiniąją vasarą žadėjo atostogauti Prienuose prie Nemuno, bet vasara pasitaikė šalta, kelionė neįvyko. 1902 m. lapkričio 26 d. Baranauskas, kaip paprastai, popiet išvažiavo pailsėti, vakarienės metu linksmai šnekučiavo. Suabejojo, ar užteks jėgų užbaigti Biblijos vertimui. Mirtis užklupo Antaną Baranauską beverčiantį Senojo Testamento Jeremijo raudas. Tik atsigulusį Baranauską ištiko priepuolis, ir jis mirė. Palaidotas Seinų katedroje. Jo atminimui Seinuose pastatytas paminklas.

„Tik penkerius metus jis valdė Seinų vyskupiją, bet jo galinga įtaka paliko neišdildomų pėdsakų ir tautinėje lietuvių sąmonėje, ir katalikų bažnyčioje Lietuvoje“, - rašė buvęs vyskupo sekretorius, plataus akiračio veikėjas J.Laukaitis. Sunku nepritarti A.Miškinio mintims: „Šiandien, kai mūsų geriausioje poezijoje pradeda reikštis didelis dvasios nerimas, Baranauskas vėl tampa mums artimas ir suprantamas“.

Parengė Bronius Lazaraitis

 

Literatūra:

1. Regina Mikšytė. Antanas Baranauskas. Vilnius 1993.

2. Antanas Drilinga. „Ateiti ir išeiti“. Vilnius 1993.

3. Anelė Butkuvienė. Garsiosios Lietuvos Moterys. Baltos lankos. Vilnius 2007.

4. Ūkininko patarėjas. 2002 m. lapkričio 30 d. Nr. 139.

5. Valstiečių laikraštis. 1997 m. balandžio 22d. Nr.32 (7602) priedas „Giria žalioji“.

6. Vyr. redaktorius K.Korsakas Literatūra ir kalba XIX „Antanas Baranauskas“ Vaga, Vilnius 1986.