Praėjusių metų balandžio mėn. „Lietuvos aido“ straipsnyje „Ne žodžiais, bet darbais“ (Nr. 82, 83, 84) rašiau apie vieną ilgiausiai veikusių ir Rytų Lietuva besirūpinusių draugijų, kalbėjau apie jos steigimosi istoriją ir apie tai, kad 1913 metų sausio 31 d. Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčioje, steigėjai Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Liudas Gira, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Klemensas Maliukevičius palydėjo „Ryto“ draugiją į gyvenimo kelią, gyvenimo, kuris tęsėsi iki 1938-ųjų.

Kun. J. Steponavičius, J. Kairiūkštis, kun. M. Reinys, A.Stulginskis, kun. Mečislovas Reinys, kun. Petras Kraujalis, kun. Kristupas Čibiras - „Ryto“ draugijos pirmininkai, šį sąrašą papildo dabartinis, 2004 m. atgaivintosios draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis. Straipsnį baigiau šiais žodžiais: „Draugija rengiasi savo šimtmečiui. O jis – 2013 metų sausio mėnesį. Jubiliejui paminėti numatoma: organizuoti mokslinę konferenciją, panaudojus draugijos „Rytas“ archyvinę medžiagą, parengti parodą, išleisti knygą, sukurti filmą apie „Ryto“ įkurtas mokyklas, įamžinti „Ryto“ draugiją paminklinėse lentose.

2013 metų sausio 31-oji toje pačioje Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, šv. Mišios, aukojamos iškiliai datai paminėti. Ir konferencija Lietuvos nacionaliniame muziejuje, skirta Lietuvių švietimo draugijos 100-mečiui. Norinčių pagerbti ir prisiminti draugijos istoriją, sužinoti, kuo ji alsuoja dabar, susirinko tiek, kad salėje net pristatomų kėdžių trūko... Lietuvos valstybės himnu pradėtą renginį sveikino Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, akademikas Zigmas Zinkevičius, Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, „Ryto“ draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis. Daug šiltų, kupinų gėrio žodžių susilaukė Algimantas, o ŠMM apdovanojo jį aukščiausiu savo įsteigtu ženklu „Garbės ženklu“ (pasak Švietimo ir mokslo ministerijos kanclerio Dainiaus Numgaudžio, tokiu ženklu apdovanota tik 17 žmonių), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga - „Garbės medaliu“, Padėkos raštą įteikė ir Kultūros ministerija.

Įdomių, išsamių ir kompetentingai parengtų Lietuvos edukologijos universiteto doc. dr. Vidos Pukienės („Lietuvių švietimo draugijų veiklos pradžia panaikinus spaudos draudimą“), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dr. Almos Lapinskienės („Vilniaus kraštas „Ryto“ aušroje“), Lietuvių katalikų mokslo akademijos dr. Aldonos Vasiliauskienės („Dr. kun. Jonas Steponavičius - pirmasis „Ryto“ draugijos pirmininkas“), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojo Lino Janulevičiaus („Ryto“ draugija 1915 - 1918 m.“), Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Gintauto Eremino („Lietuvių švietimas Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte“), prof. habil. Dr. („Ryto“ draugijos pirmininkas Petras Kraujalis ir jo atminimas“), Lietuvos edukologijos universiteto doc. Dr. Romo Juzefovičiaus („Kun. Kritupo Čibiro indėlis „Ryto“ draugijos raiškoje“), Lietuvių kalbos instituto habil. dr. Kazimiero Garšvos („Ryto“ draugijos atkūrimas Lietuvoje“, „Ryto“ draugijos pirmininko Algimanto Masaičio („Atkurtos „Ryto“ draugijos veikla 2004-2012 m.“) pranešimų klausytasi itin atidžiai, o prelegentams pateiktas ne vienas papildomas klausimas. Viena bendra pasisakančiųjų mintis: „Ryto“ draugija atliko milžinišką švietėjišką darbą, steigdama lietuviškas pradines (ir ne tik!) mokyklas, bibliotekas, knygynėlius, ragindama puoselėti lietuvišką žodį. Be abejo, tai buvo daroma pirmininkų kun. Jono Steponavičiaus, Juozo Kairiūkščio, kun. Mečislovo Reinio, Aleksandro Stulginskio, kun. Mečislovo Reinio, kun. Petro Kraujalio, kun. Kristupo Čibiro iniciatyva. Konferencijoje apie juos daug kalbėta, o ant Petro Kraujalio bei Jono Basanavičiaus kapų Rasų kapinėse padėtos gėlės – padėka tiems, kurie sunkiu Lietuvai laikotarpiu buvo su Lietuva.

„Dirbo mokyklai ir tautai“, - šie žodžiai įrašyti vieno iš „Ryto“ draugijos pirmininkų kunigo Petro Kraujalio antkapiniame paminkle Rasų kapinėse Vilniuje. Jo nuopelnas: nemažai įsteigtų lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte. „Ryto“ mokytojams jis sakydavo: „Maža nauda yra vaikus išmokinti skaityti ir rašyti, tai sugebės padaryti ir paprastas kaimo „daraktorius“. Iš lietuvio mokytojo mūsų tauta daugiau reikalauja. Ji nori, kad lietuvio vaikai mylėtų tą žemę, kurioje gyvena, tą kalbą, kuria kalbėjo jų protėviai“.

Ir visos konferencijos, skirtos Lietuvių švietimo draugijos 100-mečiui, potekstė būtų tokia: „Mylėkime tą žemę, kurioje gyvename, mylėkime ir gerbkime savo protėvių kalbą“.

Pridurtina, kad 2013 m. sausio 31 d. 16 val. Naujajame arsenale, Vilniuje, buvo atidaryta paroda „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Parodoje eksponuojamos „Ryto“ draugijos švietėjišką veiklą liudijančios beveik 300 fotografijų, ir dokumentai, senųjų vilniečių išsaugotos istorinės relikvijos. Pateiktą istorinę medžiagą papildo edukacinis vaizdo siužetas apie draugijos veiklą. Parodą galėtų aplankyti ir Švenčionių krašto moksleiviai, jų tėveliai bei mokytojai. Gal kas senose nespalvotose nuotraukose rastų savo pažįstamų, giminaičių, pabūtų su šventa praeitimi...

Alfonsas KAIRYS

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ tarybos narys