Mes turime 369 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4686
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20887
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96917
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

„Trys kartos po vienu stogu“: iš kartos į kartą perduodama patirtis ir gyvenimo vertybės

2012 m. lapkričio 7 d. trečiadienis Nr.85 (1229)

„Didelis turtas ir didelė laimė, kai šeimoje yra proseneliai, seneliai, tėvai, vaikai, anūkai ir proanūkiai, - pradėdama regioninį šeimynų festivalį „Trys kartos po vienu stogu“ sakė viena iš jo rengėjų Švenčionėlių kultūros centro meno vadovė Vida Vilutienė. – Tačiau jeigu net kai kurių šeimos narių ir nėra šiame pasaulyje, lieka apie juos gražūs ir šilti prisiminimai apie begalinę senelių meilę ir gyvenimiškąją išmintį“. Jai antrino ir kita šventės organizatorė bei vedėja – Švenčionėlių kultūros centro renginių organizatorė Leonarda Vilčiauskienė, pristatydama gausiai susirinkusias šeimas: Breidokai, Leleikos, Basiūnai, Leleivos, Sviridovai ir dar nemažai kitų pavienių svečių, kurių kiekvienas įnešė į šventę dalelę savo šeimos patirties, tradicijų ir šilumos.

Regioninis šeimynų festivalis „Trys kartos po vienu stogu“ organizuotas LR Kultūros ministerijos ir Švenčionėlių miesto kultūros centro darbuotojų, remiamas Kultūros rėmimo fondo. Jo tikslas – suburti draugėn Rytų Lietuvos regiono šeimynas, gyvenančias pagal senovinį paprotį: vienuose namuose vaikai, tėvai ir seneliai. Festivalio dalyviams organizatoriai sudarė sąlygas dalintis kūrybinėmis idėjomis ir gerąja patirtimi. Juk seniau šeimose bene visus buičiai reikalingus rakandus pasidarydavo patys, pasisiūdavo, nusimegzdavo ir nusiausdavo drabužių, o laisvu laiku ar kokius darbus dirbdami dainuodavo, pasakojimus riesdavo ar juokus krėsdavo.

Kiekviena šeimyna buvo paruošusi parodą „Mūsų šeimos kasdiena ir šventės“; savo šeimynos trumpą prisistatymą; trumpą meninį - kūrybinį saviraiškos koncertą, pagaminusi patiekalą „Sriuba iš kirvio“ bei pristatė savo šeimynos puoselėjamą amatą (krepšių, virvių pynimas, drožinėjimas, nėrimas, mezgimas, adymas ir t.t.).

Gyvą visų dalyvių susidomėjimą sukėlė ir demonstruojami senieji amatai ir dar tik šiais laikais besikuriantys. Pavyzdžiui, Breidokų šeimyna garsėja ir muzikiniais gebėjimais, ir šmaikščiais pasakojimais, ir vaistingųjų žolelių pažinimu, ir nėrimu, virvelių vijimu. Jaunųjų Breidokų atžalų iš keturių siūlų meistriškai vejama virvelė sukėlė didelį visų susidomėjimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų paprastas darbelis neiškart lengvai visiems sekėsi, bet mokytojai buvo kantrūs, o mokiniai užsidegę ir kruopštūs, tad gana greit jau ir kiti tas virveles mikliai suko, o dar kitiems buvo parodyta, kaip virvelę susinerti vien tik pirštais. Pasak Breidokų šeimynos, tokias paprastas, bet labai dailias virveles seniau kiekvienas mokėdavęs nusivyti ir naudodavęs kaip batraiščius ar kaspinus kasoms ir pan. Prisimindamas šviesaus atminimo savo mamytę, su kuria gausi Algirdo Breidoko šeima po vienu stogu praleido aštuoniolika metų, juokais pavadino net namų spyna, kuri visada namuose būdama pasirūpindavo ir jų saugumu – kur beišvažiuodavę, nereikėdavę sukti galvos, nes namai netušti likdavę. Ponas Algirdas su viltimi prasitarė, kad gal vėl kada gyvensią vienuose namuose po tris kartas šeimynykščių, nors, pasak jo, esant tokiam šeimos genocidui, kai 1949 šeimas trėmė į Sibirą, o dabar ir vėl „veja“ iš Lietuvos.

Labai įdomus buvo gal labiau šiuolaikiniu vadintinas Sviridovų šeimos amatas – proginių kompozicijų iš saldainių ir popierinių gėlių kūrimas. Visa tai reikalauja ir kruopštumo, ir kūrybingumo, ir subtilaus skonio pajautimo. Viso to jiems netrūksta – juk šios šeimos moterys darbuojasi grožio versle: mama – kirpėja, dukros kirpėja ir kosmetologė. Visi kūrybingi, muzikalūs, aktyvūs saviveiklininkai. Danutė Sviridova pasidžiaugė, kad labai daug išmokusi iš savo anytos, kuriai dabar jau 88 m. Danutė buvusi smalsi ir noriai mokėsi, o anyta labai geranoriškai atskleidė daugelio kulinarinių šedevrų paslaptis, kurias dabar p. Danutė perduoda savo dukterims.

Audronė Leleikienė nutekėjo ir gyvena tame pačiame kaime, kuriame gimė ir gyveno jos senelė. Taip įdomiai klostosi gyvenimas, net pavardes šioje šeimoje nedaug varijuojantis. Audronės prosenelė buvo pribuvėja, o pati Audronė, pastaruoju metu studijuodama psichokineziologiją, sužinojo dar daugiau subtilybių, kaip gyvena, dirba ir sąveikauja ne tik trys, bet ir septynios kartos. Pavyzdžiui, kad ir tokį dalyką, kad Kristaus nukryžiavimo vieta yra ten, kur buvo palaidotas pirmasis žmogus Adomas.

A.Leleikienė prisiminė, kad kartu gyvenusi senelė keldavosi pati pirmoji, o tada jau žadindavo ir kitus sakydama: „Kelkitės bedavi ultojai (tinginiai – aut), namai iš vidaus šąla, o jūs vis dar miegat...“. o kaip šmaikščiai tie senoliai mokėdavę pasakyti, pavyzdžiui: „Ateina debesys, juodas kaip Blažys“. Mat tas Blažys buvęs toks buteliuko draugas ir ne itin švarus... O prie įvairiausių darbų, pasak p. Audronės, taip pat mokėjusi įdomiai paspausti: „Nieko nemokėsi tik karunkas (nėrinius – aut.) megzt“. Tačiau anksčiau laikytas labai lengvu panelių darbeliu tas karunkų mezgimas, dabar jau toli gražu ne kiekvienai panelei įkandamas.

Audronės mama Zofija įspūdingu balsu užtraukusi dainą parodė ir dailią lovatiesę, kurią ji išaudė apie 1979-80 m., kai susilaukusi ketvirtojo vaiko pirmąkart gyvenime gavo metus dekretinių atostogų. Tada sakė iš „dyko buvimo“ ir audusi, nes į darbą nereikėjo, o namuose juk tik keturi vaikai, daržai, dvi karvės ir kiaulių, bet juk į darbą eiti tai nereikia...

Leleivų šeimos gaspadorius, pristatydamas savo ūkį juokėsi: „Toks ten ir gaspadorius – 16 triušių, penkios vištos, žmona, mama ir mažiausias sūnus dar prie šono“. Už viską, ką gyvenime nors kažkiek moka Richardas sakė jaučiąs dėkingumą seneliams, kurie išmokė basomis vaikščioti po žolę, pajausti žemę, prisiliesti prie jos, nueiti į mišką, išgirsti ir išklausyti. Gal todėl Richardo sūnus tapo miškininku, o mažasis šventėje išdidžiai pareiškė, kad ir pats tampąs tėčiu, suprask – viską kaip tėtis jau mokąs dirbti. Senelių išmintis gyva ir dabar, kai namų kieme aukštai medyje varna susisuko lizdą, Richardas sakė jau norėjęs jį iš ten kaip nors iškrapštyti, bet buvo sudraustas, mat kieme gyvenanti varna ne tik kad žalos tam kiemui nedaro, viščiukų nevagia, bet ir saugo nuo nelauktų svečių geriau negu šuo.

Dalios Basiūnienės šeimoje ir vyras, ir sūnus, ir šviesaus atminimo žentas – auksarankiai staliai, mokantys ir baldus, ir smulkius buities daiktus meistriškai padaryti. O moterys – kūrybingos artistės ir saviveiklininkės, puikios šeimininkės, kurių rankose paprasčiausias sumuštinukas virsta meno kūriniu puošiančiu bet kokį stalą.

Gerą pusdienį klausėsi šeimos vieni kitų pasakojimų, mokėsi viena kitos išminties, ragavo medų, pyragus ir kitokius skanėstus, grojo, dainavo, deklamavo net ir savo kūrybos eiles, skėlė šmaikščius pasakojimus, gardžiavosi organizatorių pateiktais gausiais pietumis ir linksminosi kartu su Švenčionėlių kultūros centro folkloro ansambliu „Sudota“.

Renginio finalas – visų šeimų apdovanojimas atminimo dovanėlėmis ir išreikštas noras dar gausiau kitąmet susirinkti, nes dar daug kas liko neišsakyta ir ne visi senolių išminties klodai atidengti.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis