Mes turime 59 svečius online

Apsilankymų šiandien:10
Apsilankymų vakar:653
Apsilankymų šį mėn.:12901
Apsilankymų iš viso:1553730

Kad Lietuva neišsivaikščiotų

2011 m. birželio 4 d., šeštadienis Nr. 41 (1088)

Interviu su Europos Parlamento nare Vilija Blinkevičiūte.

- Gerbiama Vilija, Lietuvos Respublikos Seimas neseniai patvirtino valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gaires. Ar jos atitinka Europos Parlamente svarstomas pensijų tobulinimo kryptis ir ar tai pagerins esamų ir būsimų pensininkų gyvenimą?

- Sveikintinas noras subalansuoti ir patobulinti ekonominės krizės pažeistą socialinio draudimo sistemą. Išaugęs nedarbas ir emigracija, sumenkę atlyginimai mažina SODROS galimybes mokėti didesnes pensijas bei gražinti skolas pensininkams. Tai neįkvepia optimizmo ir būsimiems pensininkams, kurie tikisi sulaukti orios senatvės. Todėl jau seniai laikas imtis veiksmingų priemonių.

Tenka tik apgailestauti, jog Seimo priimtos gairės šių problemų neišsprendžia. Kol kas tai yra tik gerų norų ir bendrų deklaracijų rinkinys, nepagrįstas rimtais skaičiavimais ir neparemtas konkrečiomis priemonėmis. Gairėse neradau atsakymų į svarbius klausimus, kuriuos iškėlėme Europos Parlamente, svarstydami pensijų ateitį ES. Neaišku, kaip bus užtikrintas pensijų adekvatumas, reformos sąveika su darbo rinkos politika, antros pakopos pensijų ateitis, moterų ir vyrų pensijų subalansavimas ir kt. Žmonės neras čia atsakymo ir į esminį klausimą – ar jų pensija bus adekvati lūkesčiams turėti orią senatvę. Didžiausias trūkumas yra tai, jog problemas bandoma spręsti tik SODROS viduje. Pakeitus pensijų skaičiavimo ar mokėjimo tvarką, pinigų SODROS biudžete daugiau neatsiras. Normalaus gyvenimo mūsų pensininkams užtikrinimas turi tapti nacionaliniu prioritetu, kurio įgyvendinimui turėtų būti pajungtos socialinės apsaugos, darbo rinkos, ekonomikos skatinimo, ekonominės migracijos reguliavimo ir kitos politikos. Tokio požiūrio laikosi ir Europos Parlamentas.
Ypač atsakingai reikia priimti sprendimus dėl pensinio amžiaus vėlinimo. Aš nesutinku, kad pensinis amžius būtų pradėtas vėlinti jau nuo kitų metų. Išaugęs nedarbas ir skurdas gali skaudžiai pažeisti daugelį priešpensinio amžiaus žmonių ir jie išsigelbėjimo gali ieškoti socialinėje paramoje ar netekto darbingumo pensijose. Tad, ką čia sutaupysime? Todėl pirmiausia reikia vyresnio amžiaus žmonėms užtikrinti darbą ir paskatas ilgiau dirbti. Taip pat negalima pažeisti ir kartų solidarumo, kuris yra mūsų socialinio draudimo pagrindas. Darbo turi užtekti ir jaunam, ir senam. Jei to nepadarysime, jaunimui teks ir toliau ieškotis darbo bei socialinės apsaugos svetur.

- Nuo gegužės 1-osios mums nebeliko jokių apribojimų laisvai įsidarbinti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Ar dabar Lietuva galutinai neišsivaikščios?

- Labai norėtųsi tikėti, jog taip neatsitiks. Vertinu pozityviai, jog nuo gegužės 1-osios mes tapome pilnateisiais europiečiais. O didėjančios migracijos sąlygojamas problemas mūsų valdžia privalo matyti ir spręsti. Gera paskata turėtų tapti gyventojų surašymo rezultatai. Esu įsitikinusi, jog globalios Lietuvos strategija negali pakeisti konkrečių ekonominės migracijos reguliavimo priemonių.
Šiuo metu Europos Parlamente mes svarstome laisvo darbuotojų judėjimo būklę. Aš pasiūliau vertinti ne tik naudą, kurią gauna šalys, į kurias atvyksta darbuotojai bet ir nuostolius, kuriuos patiria šalys, netekdamos darbuotojų ir mokesčių mokėtojų. Europos Sąjunga grindžiama solidarumu, todėl šias problemas taip pat reikia spręsti kartu. Lietuvoje man tenka dažnai sutikti žmonių, kurių artimieji išvyko dirbti svetur ir išklausyti įvairių gyvenimiškų istorijų, tame tarpe ir apie sunkumus, kuriuos jie patiria dėl to, kad gerai nežino užsienio kalbos ir įstatymų. Tenka dirbti sunkesnius darbus, viršvalandžius, gauti mažesnį atlyginimą ar patirti kitokią neteisybę. Todėl aš pateikiau Europos Parlamente siūlymus, kaip pagerinti tokių žmonių teisių apsaugą. Tikiuosi būti išgirsta.

- Kaip vertinate užsitęsusias diskusijas dėl minimaliojo darbo užmokesčio (MDU) didinimo?

- Blogai. MDU yra viena esminių dirbančiųjų socialinės apsaugos priemonių, taikomų visose Europos Sąjungos valstybėse. Beveik visos šalys jį didino net ekonominiu sunkmečiu. Tuo tarpu Lietuva ir toliau lieka su vienu iš mažiausiu MDU, kuris nebuvo didintas nuo 2008 metų. Europos Parlamente socialdemokratai analogiškas minimalias garantijas siūlo įteisinti ir pajamų bei pensijų srityse.
Man pačiai teko šešis kartus teikti Vyriausybei MDU didinimo projektus, kurie visi buvo priimti. Neslėpsiu, kiekvieną sykį vykdavo nelengvos diskusijos su darbdaviais, profesinėmis sąjungomis, Finansų ministerija, tačiau sprendimą rasdavome. Beveik visada atskirą nuomonę išsakydavo smulkūs verslininkai ir kai kurių šakų atstovai. Jei Vyriausybė neturėtų savo pozicijos ir be galo tęstų diskusijas, tai dabar MDU būtų tik 430 litų.
Finansų ministerija turėtų skaičiuoti ne tik MDU didinimo kaštus, bet ir naudą vidaus vartojimui, mokesčių surinkimui, paskatoms dirbti ir likti Lietuvoje. Reikėtų įvertinti ir sparčiai augančias kainas ir tai, jog dabartinis MDU yra mažesnis už skurdo ribą. Todėl negaliu suprasti, kodėl Premjeras A.Kubilius, negalėdamas atsakyti į klausimą, kaip iš tokio užmokesčio išgyventi, vilkina sprendimo priėmimą. Nesinorėtų, jog toks delsimas dar labiau skatintų lietuvius išsivaikščioti po platų pasaulį.

- Ačiū už pokalbį.

 

Rimantas Kazlauskas